"...Regiu tave nuodingų musių nukamuotą, matau tave aš visą kruvinai sugeltą; bet tavo išdidumas net pykti nesirengia.
Jos kraujo tavo trokšta tarytum niekuo dėtos, vien kraujo geidžia jų bekraujės sielos - ir gelia jos tave ramių ramiausiai.
Tačiau, o giliaminti, per daug kenti net dėl mažų žaizdelių; ir vos tik pagijai, kaip vėl per tavo ranką ropoja ta pati nuodinga kirmėlė.
Per daug man išdidus atrodai, kad kirmėles šitas besotes traiškyti pradėtum. Tad saugokis, kad tau nebūtų pragaištinga visas tas jų nuodingas neteisybes kęsti.
Aplink tave jos zyzia taip pat ir girdamos tave: jų pagyros - tai įkyrumas. Jos trokšta būti kuo arčiau - prie kūno ir prie tavo kraujo.
Jos pataikauja tau kaip Dievui arba velniui; jos inkščia prieš tave kaip Dievą arba velnią. Ir ką gi padarysi! Tai - pataikūnės vien ir niurzgos, daugiau čia nieko nepridėsi.
Jos tau dažnai meilumą rodo. Tačiau tai visuomet bailių gudrybė buvo. Bailiai yra juk gudrūs!
Jos daug apie tave galvoja ribota savo siela - įtartinas esi joms nuolat! Nes tai, kas daug mąstyti verčia, įtartina pavirsta!
Tave jos baudžia už visas dorybes. Ir tik klaidas tau jos tikrai atleidžia.
Kadangi tu esi švelnus, teisingas, todėl sakai: "Nekaltos jos, kad turi menką būtį". Bet siela jų ribota mano: "Kalta yra vien tik būtis didžioji."
Ir jeigu joms švelnumą rodai, vis tiek jos jaučiasi dar niekinamos; todėl geradarystę tavo grąžina jos niekšybėmis iš pasalų.
Bežodis tavo išdidumas - jis priešingas jų skoniui; jos imtų džiūgauti ir šokti, jei kartą toks kuklus galėtumei pabūti ir nosį pasišautumei užriesti.
Juk tuo,ką žmoguje pažįstam, mes jį ir susargdiname. Tad saugokis mažųjų!
Jie jaučias prieš tave mažyčiai, ir jų menkumas širdyje rusena, kaista, nematomą tau kerštą kursto.
Ar tu nepastebėjai, kaip jie nutildavo tada, kada prie jų prieidavai, kaip silpdavo jų jėgos lyg dūmas gęstančios ugnies?
Taigi, o broli mano, tu sąžinė pikta esi tiems savo artimiesiems: nes jie nėra tavęs verti. Todėl jie neapykanta tau dega ir tavo kraują su džiaugsmu norėtų siurbti.
Tad tavo artimieji: jie visados bus tau nuodingos musės; ir tai, kas tavyje didinga, juos dar nuodingesnius ir į muses panašesnius daryti turi.
Skubėk, o broli mano,- į vienatvę savo, kur rūstūs, stiprūs vėjai pučia! Ne musių vėduokle lemties tau skirta būti."
Thursday 14 August 2014
Wednesday 13 August 2014
laukimas
Vėl mokykla. Tik mes, mokiniai, jau suaugę - nors visų šaknys veda iš ten pat, dabar mes grįžome jau su patirtimi. Mokyklos kieme, ant žalios vasarinės žolės stovi troleibusas. Mes, klasės merginos, laukiame mokytojos, kuri turi duoti mums paliepimą, ką daryti toliau. Su dienynu rankoje pasirodo liekna moteris tamsiai rudais, smulkiai garbanotais plaukais ir vos akis uždengiančiais akiniais - ji priminė kiek dailesnę mano matematikos mokytoją. Paskubomis atrakinusi troleibusą, įleido mus į vidų. Visoms merginoms davė šepečius, baltus skalbimo miltelius ir liepė greitai jo vidų išvalyti. Visos klasiokės ėmė sparčiai dirbti, šveisti visus įmanomus paviršius. O aš likau stovėti - juk čia nebuvo ką šveisti: troleibusas šviesus, erdvus, nepalyginamai aukštesnės kokybės už tuos, kurie kasdien važinėja Vilniaus gatvėmis. Tačiau mokytoja buvo prastai nusiteikusi - barė kiekvieną, kuri bent kiek lėčiau dirbo. Regis, jai tiesiog reikėjo menkiausio preteksto išsirėkti - ir aš pamaniau, jog to preteksto iš manęs ji nesulauks. Pasiėmiau pirmą pasitaikiusį šepetį, užbėriau šiek tiek skalbimo miltelių ir ėmiau šveisti metalinius paviršius. Tik gerai įsižiūrėjusi pamačiau, jog visgi ten viskas padengta įsisenėjusiu purvu - ir tas purvas sunkiai valosi. Perbraukiau kartą, du, tris - ir paskui viskas be menkiausių pastangų, vos vienu prisilietimu ėmė valytis. Pasižiūriu į savo likimo drauges - jos vargsta, šveičia tą pačią vietą daugybę kartų ir ten vistiek purvina. Retkarčiais pasirodo piktoji mokytoja - girdžiu kitam troleibuso gale jau bara kažką. Stengiuosi nežiūrėti jai į akis ir apsimesti, jog dirbu. Jaučiu jos artėjančius žingsnius, įtampa manyje pasiekia tikriausiai aukščiausią įmanomą tašką - bet aš neišsiduodu ir darau tai, ką privalau daryti. Ji prieina prie manęs ir kelias minutes stebi, kaip dirbu. Nedrąsiai pakeliu akis, ji tarsi bando kažką man sakyti ir...
Merginos liko dirbti, o mane išleido. O gal aš pati išėjau, nežinau. Bet buvo akivaizdu, jog ten man buvo per lengva. Nors visos mes užaugę ten pat, gavę tą patį prastai kvalifikuotą išsilavinimą - mūsų jėgos skyrėsi. Tai, kas iš jų negailestingai siurbė paskutines jėgas, man tebuvo eilinis nusispjovimas ant šaligatvio. Einu mokyklos pievele link paradinių durų. Taip šviesu, taip žalia - juk vasara, o mes priversti mokytis. Mokyklos vidus vos atpažįstamai pasikeitęs - nusitrynusios sienos iškaltos tamsiu medžiu, sudėti dideli, balti langai, grindys išklotos prie sienų tinkančiomis plytelėmis - einu ir stebiuosi, kaip čia viskas pasikeitė. Akimirką net sudvejojau, ar tai iš tiesų mano mokykla - ji tokia erdvi, tokia prabangi - aukščiausios klasės. Aš žinojau, jog man reikia kilti laiptais į viršų. Mokyklą sudarė trys aukštai - ir aš lipau į patį viršų. Pakeliui sutikau kostiumuotą, su akiniais, šiek tiek pliktelėjusį vaikiną. Mes prasilenkėm ir aš pati sau nusistebėjau - juk tokie pas mus nevaikšto. Būna, pasitaiko sutikti žmonių, nuo kurių tiesiog dvelkia intelektu - tai jis buvo vienas iš tokių.
Kiekvienas posūkis man buvo iki sielos gelmių pažįstamas - nors viskas čia gerokai prabangiau ir tvarkingiau, visgi nė akimirkos nesuabejojau, kad galbūt paklydau. Kelios dešimtys laiptų, kurių nejuosė saugumą suteikiantys turėklai - ir aš jau trečiame aukšte. Laiptai buvo keistai išsidėstę, tarsi paskiros salelės, kuriomis drąsiai lipau pirmyn, visai nežiūrėdama, kas yra žemyn. Pasiekusi viršų, koridoriumi ėjau tiesiai link klasės, nes tai buvo vienos vienintelės atviros durys koridoriaus gale ir aš tvirtai žinojau, jog turiu eiti būtent ten.
Tačiau prieš pasiekiant savo kelionės galutinį tikslą, pro koridoriuje esantį langą staiga pamačiau, jog mokyklos pievelėje kažkas vyksta - lyg suvažiavę vaikinų komandos kažką žaidžia. Sustojau, pasirėmiau į palangę ir ėmiau kiekvieną jų stebėti. Vaikinai, maždaug mano amžiaus, galbūt kiek vyresni, sportiškai apsirengę lakstė po kiemą. Regis, žaidė futbolą. "Ach, kaip nekenčiu sporto" - pagalvojau, tačiau kaip ir dera mano smalsiai prigimčiai, kuriam laikui vistiek į juos žiūrėjau. Jie manęs nematė, o net ir norėdami turbūt neturėjo galimybės to padaryti. Paskui jie visi ratu sustojo - ir tas ratas buvo labai didelis, nes žaidėjų buvo neapsakomai daug. Jie išsirikiavo vieni prieš kitus ir staiga aš pamačiau Jį. Mano akys tarsi kažkoks kompiuterizuotas mechanizmas priartino vaizdą iš arčiau, dar kartą gerai įsižiūrėjau. Likę vaikinai tarsi su fotošopo pagalba gavo nemenką dozę blur'o - visi staiga susiliejo ir ėmė nykti, darytis bespalviai. Vienintelis gyvas dalykas, kurį mačiau ryškiai ir aiškiai - tai buvo Jis. Staiga mūsų žvilgsniai susitiko ir aš netikėtai atsidūriau šalia Jo - baltoje erdvėje mačiau save prisiglaudusią prie Jo. Jis meiliai mane apkabino, pabučiavo ir tuomet suvokiau - tai štai kokia bus tikroji mano gyvenimo meilė. Visai ne tokia, kokios tikėjausi, ne tokia, kokią įsivaizdavau - regis, absoliuti priešingybė savo apsirengimo stiliumi ištrauks mane iš šios nevilties. Mačiau ir save visiškai kitokią - be žalių plaukų, auskarų veide, iššaukiančių drabužių, o ilgais, liemenį siekančiais juodais plaukais ir didele tatuiruote ant rankos. Niekada nebūčiau pagalvojus, jog tai mano lemtis. Kūną užliejo jauki šiluma, nes supratau, jog jau nebedaug liko laukti, kol mūsų keliai susidurs. Mano gyvenimo meilė iš mokyklos kiemo, tik po daugelio metų...
Atsipeikėjau visdar stovėdama prie lango. Palaimingai atsidusau ir patraukiau vienintelių durų link. Prie jų buvo dar keturi pilki laipteliai - vos keli žingsniai ir aš jau klasės viduje. Klasė buvo iškalta tamsiai rudu medžiu ir joje nebuvo nė vieno mokinio. Suolai padengti nemenku dulkių sluoksniu - supratau, jog tai seniai apleista klasė. Iš smalsumo priėjau prie lango ir pamačiusi atsiveriančią panoramą supratau, jog esu tikrai gerokai aukščiau, nei kad turėčiau būti - visą miestą mačiau iš aukšto. Jis visas galėjo tillpti mano delne. Pasisukau atgal, ir prie durų, pro kurias atėjau, pamačiau ant pakylos sėdinčią mokytoją - tą pačią, kuri mus vertė valyti troleibusą. Ji pildė kažkokius dokumentus ir į mane visai nekreipė dėmesio. Tik gerokai įsidrasinusi išdrįsau paklausti:
- Atsiprašau, ar čia vyks nežemiškų poveikių tyrimų paskaita? - kiek įmanoma mandagesne intonacija paklausiau ir pagalvojau - juk tai visai ne mano specialybės dalykas.
- Taip, jūs pataikėt būtent čia. - maloniai atsakė ji.
- Tuomet užrašykite mane čia. G. R. - prisistačiau. Ji atsivertė baltą užrašų knygutę ir parašė E raidę. - Atleiskit, bet kodėl jūs vietoje mano vardo ir pavardės parašėte šią raidę?- paklausiau nustebusi.
- Nes tik tiek ypatingų žmonių per visą istoriją galėjo mokytis šį dalyką. - atsakė ji ir įdėmiai į mane žiūrėjo.
- Juk tai labai mažai, nejaugi teks visą amžinybę ilgai laukti, kol susirinks grupė? - sunerimau.
- Nebijok. Atsisėsk ramiai ir lauk - net nepajausi, kai jie susirinks. - ji mįslingai nusišypsojo ir toliau pasilenkė pildyti dokumentus.
Kurį laiką stovėjau ir dairiausi aplink klasę - dabar turėsiu laukti, kol kada nors gyvenime susirinks reikiama grupė.
Prisėdau ant tamsiai rudo medinio suolo, nugara atsirėmiau į sieną. Keistos euforijos apie tik ką pamatytą viziją apie savo būsimą meilę lydima laukiau. Viduje nė neabejojau, jog nuo dabar viskas bus ypatinga.
Merginos liko dirbti, o mane išleido. O gal aš pati išėjau, nežinau. Bet buvo akivaizdu, jog ten man buvo per lengva. Nors visos mes užaugę ten pat, gavę tą patį prastai kvalifikuotą išsilavinimą - mūsų jėgos skyrėsi. Tai, kas iš jų negailestingai siurbė paskutines jėgas, man tebuvo eilinis nusispjovimas ant šaligatvio. Einu mokyklos pievele link paradinių durų. Taip šviesu, taip žalia - juk vasara, o mes priversti mokytis. Mokyklos vidus vos atpažįstamai pasikeitęs - nusitrynusios sienos iškaltos tamsiu medžiu, sudėti dideli, balti langai, grindys išklotos prie sienų tinkančiomis plytelėmis - einu ir stebiuosi, kaip čia viskas pasikeitė. Akimirką net sudvejojau, ar tai iš tiesų mano mokykla - ji tokia erdvi, tokia prabangi - aukščiausios klasės. Aš žinojau, jog man reikia kilti laiptais į viršų. Mokyklą sudarė trys aukštai - ir aš lipau į patį viršų. Pakeliui sutikau kostiumuotą, su akiniais, šiek tiek pliktelėjusį vaikiną. Mes prasilenkėm ir aš pati sau nusistebėjau - juk tokie pas mus nevaikšto. Būna, pasitaiko sutikti žmonių, nuo kurių tiesiog dvelkia intelektu - tai jis buvo vienas iš tokių.
Kiekvienas posūkis man buvo iki sielos gelmių pažįstamas - nors viskas čia gerokai prabangiau ir tvarkingiau, visgi nė akimirkos nesuabejojau, kad galbūt paklydau. Kelios dešimtys laiptų, kurių nejuosė saugumą suteikiantys turėklai - ir aš jau trečiame aukšte. Laiptai buvo keistai išsidėstę, tarsi paskiros salelės, kuriomis drąsiai lipau pirmyn, visai nežiūrėdama, kas yra žemyn. Pasiekusi viršų, koridoriumi ėjau tiesiai link klasės, nes tai buvo vienos vienintelės atviros durys koridoriaus gale ir aš tvirtai žinojau, jog turiu eiti būtent ten.
Tačiau prieš pasiekiant savo kelionės galutinį tikslą, pro koridoriuje esantį langą staiga pamačiau, jog mokyklos pievelėje kažkas vyksta - lyg suvažiavę vaikinų komandos kažką žaidžia. Sustojau, pasirėmiau į palangę ir ėmiau kiekvieną jų stebėti. Vaikinai, maždaug mano amžiaus, galbūt kiek vyresni, sportiškai apsirengę lakstė po kiemą. Regis, žaidė futbolą. "Ach, kaip nekenčiu sporto" - pagalvojau, tačiau kaip ir dera mano smalsiai prigimčiai, kuriam laikui vistiek į juos žiūrėjau. Jie manęs nematė, o net ir norėdami turbūt neturėjo galimybės to padaryti. Paskui jie visi ratu sustojo - ir tas ratas buvo labai didelis, nes žaidėjų buvo neapsakomai daug. Jie išsirikiavo vieni prieš kitus ir staiga aš pamačiau Jį. Mano akys tarsi kažkoks kompiuterizuotas mechanizmas priartino vaizdą iš arčiau, dar kartą gerai įsižiūrėjau. Likę vaikinai tarsi su fotošopo pagalba gavo nemenką dozę blur'o - visi staiga susiliejo ir ėmė nykti, darytis bespalviai. Vienintelis gyvas dalykas, kurį mačiau ryškiai ir aiškiai - tai buvo Jis. Staiga mūsų žvilgsniai susitiko ir aš netikėtai atsidūriau šalia Jo - baltoje erdvėje mačiau save prisiglaudusią prie Jo. Jis meiliai mane apkabino, pabučiavo ir tuomet suvokiau - tai štai kokia bus tikroji mano gyvenimo meilė. Visai ne tokia, kokios tikėjausi, ne tokia, kokią įsivaizdavau - regis, absoliuti priešingybė savo apsirengimo stiliumi ištrauks mane iš šios nevilties. Mačiau ir save visiškai kitokią - be žalių plaukų, auskarų veide, iššaukiančių drabužių, o ilgais, liemenį siekančiais juodais plaukais ir didele tatuiruote ant rankos. Niekada nebūčiau pagalvojus, jog tai mano lemtis. Kūną užliejo jauki šiluma, nes supratau, jog jau nebedaug liko laukti, kol mūsų keliai susidurs. Mano gyvenimo meilė iš mokyklos kiemo, tik po daugelio metų...
Atsipeikėjau visdar stovėdama prie lango. Palaimingai atsidusau ir patraukiau vienintelių durų link. Prie jų buvo dar keturi pilki laipteliai - vos keli žingsniai ir aš jau klasės viduje. Klasė buvo iškalta tamsiai rudu medžiu ir joje nebuvo nė vieno mokinio. Suolai padengti nemenku dulkių sluoksniu - supratau, jog tai seniai apleista klasė. Iš smalsumo priėjau prie lango ir pamačiusi atsiveriančią panoramą supratau, jog esu tikrai gerokai aukščiau, nei kad turėčiau būti - visą miestą mačiau iš aukšto. Jis visas galėjo tillpti mano delne. Pasisukau atgal, ir prie durų, pro kurias atėjau, pamačiau ant pakylos sėdinčią mokytoją - tą pačią, kuri mus vertė valyti troleibusą. Ji pildė kažkokius dokumentus ir į mane visai nekreipė dėmesio. Tik gerokai įsidrasinusi išdrįsau paklausti:
- Atsiprašau, ar čia vyks nežemiškų poveikių tyrimų paskaita? - kiek įmanoma mandagesne intonacija paklausiau ir pagalvojau - juk tai visai ne mano specialybės dalykas.
- Taip, jūs pataikėt būtent čia. - maloniai atsakė ji.
- Tuomet užrašykite mane čia. G. R. - prisistačiau. Ji atsivertė baltą užrašų knygutę ir parašė E raidę. - Atleiskit, bet kodėl jūs vietoje mano vardo ir pavardės parašėte šią raidę?- paklausiau nustebusi.
- Nes tik tiek ypatingų žmonių per visą istoriją galėjo mokytis šį dalyką. - atsakė ji ir įdėmiai į mane žiūrėjo.
- Juk tai labai mažai, nejaugi teks visą amžinybę ilgai laukti, kol susirinks grupė? - sunerimau.
- Nebijok. Atsisėsk ramiai ir lauk - net nepajausi, kai jie susirinks. - ji mįslingai nusišypsojo ir toliau pasilenkė pildyti dokumentus.
Kurį laiką stovėjau ir dairiausi aplink klasę - dabar turėsiu laukti, kol kada nors gyvenime susirinks reikiama grupė.
Prisėdau ant tamsiai rudo medinio suolo, nugara atsirėmiau į sieną. Keistos euforijos apie tik ką pamatytą viziją apie savo būsimą meilę lydima laukiau. Viduje nė neabejojau, jog nuo dabar viskas bus ypatinga.
Monday 4 August 2014
22
Birthday Queen - tai ta, kuri visą dieną su naktiniais, susivėlusiais plaukais, apibėgusiu juodu tušu aplink akis, pagiringu užtinusiu veidu - tai miega, tai keliasi, retkarčiais padėkoja už netikėtai originalų sveikinimą. Turbūt tikroji mano ištvermė atsiskleidžia geriant - savaites keičia mėnesiai, o mane sustabdys tik kokia nors mandra liga.
Ir kas galėjo pagalvot, jog prieš tokią seksualią (22) sukaktį ims ir apsivers mano gyvenimas, aš iškrisiu iš komforto zonos ir pagaliau nusiraminsiu, pagaliau atrasiu tą tikrąją dvasinę ramybę, kurios, lyg paparčio žiedo, visada ieškojau. Vienintelis blogas dalykas dabar - tai alinantis karštis, tačiau raganos juk mėgsta nuogas maudynes šviečiant žvaigždėms ir skraidžiojant ateiviams - tegu grožisi jaunais kūnais ir pašėlusia dvasia.
Tiek daug gerų dovanų gavau - ne, nematerialios jos. Jau dvi savaites viskas vertėsi aukštyn kojom, o aš buvau tarsi katinas pintinėj, sukamas besilinksminančių vaikų, paskui išmestas ir pašaipiai stebimas pirmųjų bandymų laikyti pusiausvyrą. Pusiausvyrą išlaikiau, plaukus pasitaisiau ir išdidžiai žengiau pirmyn. Kol šie žmonės mano gyvenime - visi išbandymai kelia šypseną arba netyčia priverčia pajusti mirties alsavimą, kai, rodos, mirsi besijuokdamas. Na, bet kaip Šopenhaueris rašo - visa, kas vyksta, nuo didžiausia iki mažiausia,- vyksta būtinai.
Stebuklingas dalykas, tos vasaros naktys -sutinki ką nors svaiginančio galvą labiau nei absentas, mes pasidalinam savo tabletėmis ir nė neprisimenam, jog už mėnesio rugsėjis. Ar jauti rudenį, glostantį tavo kūną? Aš jaučiu.
Birthday Queen išjungia kompiuterį, baigia tobulinti savo vis dar (ar tebe) jauną veidą, užsideda dar niekieno nematytą juodą, prigludusią suknelę ir pasileidžia į trasą. Ši naktis - mano. Kaip ir visos kitos.
Ir kas galėjo pagalvot, jog prieš tokią seksualią (22) sukaktį ims ir apsivers mano gyvenimas, aš iškrisiu iš komforto zonos ir pagaliau nusiraminsiu, pagaliau atrasiu tą tikrąją dvasinę ramybę, kurios, lyg paparčio žiedo, visada ieškojau. Vienintelis blogas dalykas dabar - tai alinantis karštis, tačiau raganos juk mėgsta nuogas maudynes šviečiant žvaigždėms ir skraidžiojant ateiviams - tegu grožisi jaunais kūnais ir pašėlusia dvasia.
Tiek daug gerų dovanų gavau - ne, nematerialios jos. Jau dvi savaites viskas vertėsi aukštyn kojom, o aš buvau tarsi katinas pintinėj, sukamas besilinksminančių vaikų, paskui išmestas ir pašaipiai stebimas pirmųjų bandymų laikyti pusiausvyrą. Pusiausvyrą išlaikiau, plaukus pasitaisiau ir išdidžiai žengiau pirmyn. Kol šie žmonės mano gyvenime - visi išbandymai kelia šypseną arba netyčia priverčia pajusti mirties alsavimą, kai, rodos, mirsi besijuokdamas. Na, bet kaip Šopenhaueris rašo - visa, kas vyksta, nuo didžiausia iki mažiausia,- vyksta būtinai.
Stebuklingas dalykas, tos vasaros naktys -sutinki ką nors svaiginančio galvą labiau nei absentas, mes pasidalinam savo tabletėmis ir nė neprisimenam, jog už mėnesio rugsėjis. Ar jauti rudenį, glostantį tavo kūną? Aš jaučiu.
Birthday Queen išjungia kompiuterį, baigia tobulinti savo vis dar (ar tebe) jauną veidą, užsideda dar niekieno nematytą juodą, prigludusią suknelę ir pasileidžia į trasą. Ši naktis - mano. Kaip ir visos kitos.
Subscribe to:
Posts (Atom)