Pilkos, niūrios gatvės, ištrinti praeivių veidai, paslėptos emocijos, medžiai nudistai ir dar vienas juodas taškas iš viršaus, einantis prieš srovę, tik ką susipratęs, kad vėl gyvena. Tai- aš.
Prisimenu tiesiai į mane važiuojančius troleibusus. Menu ir save juose - įlipančią, išlipančią, vėl įlipančią ir vėl išlipančią... Nė vienas jų nevežė ten, kur mano namai. O aš net nenumaniau, kur jie. Juk "vien tik žinantis, kur plaukti, žino, kuris jam vėjas palankiausias."
Viskas, ką prisimenu iš to keisto namų ieškojimo - tik tai, jog aš apytuščiame troleibuse, mes lekiam kosminiu greičiu ir aš suprantu, jog ne į reikiamą įsėdau. Staiga vėl lekiu ir vėl suprantu, kad ne ten. Veiksmas kartojosi dešimtis kartų ir aš sunerimau, jog galbūt pakliuvau į spąstus. Gyvenimo spąstus.
Dabar prieš mane jau stovi didelis, modernus, galbūt penkiaaukštis daugiabutis. Iš lauko pusės matau, jog visuose kambariuose dega gelsvos švieselės- vadinasi, aktyviai apgyvendintas. Ieškodama tos vietos galėjau spėti pasenti, tačiau viso labo dar tik temo. Džiugia nuotaika nuėjau laiptinės durų link.
Kažkuris aukštas, kažkurios durys, kažkokie žmonės, sėdintys visuose geltonoje spalvoje paskendusiuose kambariuose, kažką veikia. Nieko nesupratau - nors man ir nerūpėjo. Juk buvau tvirtai įsitikinusi, kad Jis kažkur visai čia pat.
Vienas iš nepažįstamų bute esančių vyrų man davė mažą, peršviečiamą buteliuką su tamsiai raudonu krauju. Aš žinojau, jog mane daugybę metų persekioja: buvau su tuo taip smarkiai susitaikiusi, jog net pamiršdavau bent retsykiais apie tai pagalvoti.
Žinojau ir tai, jog tą kraują turiu kažkaip Jam perduoti, o tie žmonės bute skirti mane saugoti nuo kiekvienos sutiktos mašinos. Jos visos neturėjo vairuotojų-nepriklausomai, nevaldomai skriejo neišmatuojamais greičiais, neturėdamos jokio kito tikslo, kaip tik sunaikinti mane.
Išėjau iš buto. Aikštelėje nemačiau nė vienos transporto priemonės - taip, čia nieko daugiau aplink nebuvo. Tik aikštelė ir, regis, niekada nesibaigiančios lygumos. Delne slėpiau buteliuką su krauju - jis buvo idealiai sukurtas tam, kad jį gerai paslėpčiau. Žmonės, kuriuos mačiau bute, pavirto tais pačiais beveidžiais praeiviais, kokius sutikau dieną pačiame senamiestyje. Tamsiai pilki drabužiai ir ištrinti veidai - jie apgaulingai virto vienais iš daugumos, kol susilieję su minia išnyko egzistenciniame absurde.
Bet visa tai buvo tik triukas - triukas, kurio esmės dar ilgai nesupratau. Vieniša ir su vertybe saujoje, nesuprasdama to, kas vyksta, ėjau tolyn plačia gatve, ieškodama Jo. Keista, tačiau visiškai nesijaučiau pasimetusi. Priešingai - neištarus nė vieno žodžio, neuždavus nė vieno klausimo, nepažinodama nė vieno žmogaus, nė akimirkai neabejojau. Aš privalėjau. Tokia mano užduotis.
Ėjau pro parkus, gyvenamuosius rajonus, kol staiga išgirdau triukšmą. Tiesiai į mane važiavo juoda mašina. Stovėjau ir jaučiau mirties alsavimą visai čia pat. Ei, suteik dar nors vieną sekundę. Paskutiniam bučiniui. Tada smūgis, trenksmas ir aš iškritau iš žaidimo. Netikėtai tapau ne dalyve, o stebėtoja. Išgaravau ore ir visa nematoma materija tapo manimi, o aš tapau ja. Buvau viskas ir kartu niekas. O žemiškasis kūnas.... Ar jis išvis egzistavo?
Jaučiau ir Jo skausmą. Tą žudantį, vos pakeliamą jausmą, kai tavo brangiausias žmogus ką tik negrįžtamai išėjo,virto tuštuma ir paliko neužpildomą skylę giliai tavyje. Tą pačią akimirką grįžo ir pilkieji žmonės, kuriems, susiliejus su minia, nepavyko manęs apsaugoti. Jie nesitikėjo.
Paskui įsivyravo masinis chaosas: riksmai, lekiančios mašinos, žudomi nekalti žmonės, nežemiškų būtybių kerštas. Nežemiškų būtybių? Melavau sau, jog pomirtinis gyvenimas šiek tiek keistas. Visas Vilnius tapo negailestingų kovų zona. Mašinos liepsnojo, o pati žmonija bandė gelbėtis nuo masinio genocido. Regis, viskam atėjo pabaiga.
Staiga dalis manęs persikėlė į kažkokią siaurą, didingų akmeninių pastatų apsuptą gatvelę. Ten buvo Jis. Ir kažkoks vyras prie Jo. Mes tryse ėjome ir daug juokavome. Apie ką - nepamenu, tačiau stebėjau mus tris laimingus ,besidžiaugiančius gyvenimu ir supratau, jog tai galėjo būti ateitis. Nusivylimas. Liūdesys. Ateities vizija, tarsi sudrumstas vanduo, ėmė ir pranyko tamsoje. Paskui sekė akinanti šviesa. Fizinis skausmas. Trenksmas, tarsi būčiau iš kažkur aukštai nukritus žemyn.
Atsimerkiu. O, aš vėl tame pačiame bute. Priešais mane stovi Jis. Dabar aš vėl dalyvauju gyvenimo spektaklyje. Tik kodėl vėl gyva? Kas mane prikėlė? Juk tik ką viskas buvo naikinama. Žemė - ne žmonėms.
Jo mėlynos, didelės akys viltingai žvelgė į mane. Pajutau, jog rankoje vis dar laikau buteliuką su krauju. Nedrąsiai praskleidžiau delną ir ištiesiau Jo link. Šiek tiek susinepatoginęs vis dėlto paėmė tai, kas Jam priklauso ir įsidėjo į juodų kelnių kišenę. Vienintelis dalykas, kurio tuo metu troškau, tai buvo stipriai jį apkabinti, pajusti nors mažą dalelę žmogiškos realybės ir pasakyti, jog visada Jį mylėsiu. Tarytum skaitydamas mano mintis, Jis ėmė artėti link manęs ir tarsi ruošdamasis pabučiuoti, kaire ranka bandė paliesti mano skruostą. Jo lūpų skonis buvo vienintelis dalykas, kurio tą akimirką troškau. Tačiau staiga mėlynos akys, esančios priešais mane, ėmė keistis - jos tapo didelės, juodos, o kūnas įgavo pilką spalvą. Mačiau, kaip mano gyvenimo meilė palaipsniui ėmė virsti monstru. Stovėjau šokiruota tokių metamorfozių ir staigiai atsitraukiau nuo Jo. Jis nustebo ir kelių sekundžių bėgyje vėl tapo žmogumi.
-Tu nežmogus.- išsigandusi, virpančiu balsu, tariau.
-Mylimoji, juk visada tai žinojai. - švelniai atsakė Jis, tačiau daugiau nebesiartino, nors ir taip buvau priremta prie sienos.
- Dabar žinau, kam Tau buvo reikalingas tas kraujas. - norėjau Jo neapkęsti, nes, mano meilė buvo bjaurus, nežemiškos kilmės monstras. Deja, nesugebėjau. Mačiau jame tik žmogų, tą, kurį vienintelį deramai gebėjau mylėti šiame pasaulyje.
-Prisileisk mane. Nebijok. Niekada tavęs nenuskriausiu. - pasakė Jis, meiliai ir atlaidžiai žiūrėdamas man tiesiai į akis.
Košmariškai bijojau. Akimirką galbūt net būčiau mieliau mirus, nei vėl ėmusi gyventi. Tokia realybė buvo sunkiai pakeliama. Tai buvo žingsnis ne to gyvenimo link, kurio norėjau. Tačiau viskas pasirodė esą neišvengiama. Myliu ne žmogų. Nežinau ką. Gyvulį, pabaisą, demoną, išsigimėlį, kažkokį neaiškios kilmės padarą. O kas blogiausia, jog tiek meilių nužudžius, šios niekaip nesugebėjau pribaigti.
"Einu pas tave, likime"- mintyse tariau sau ir patraukiau, dabar jau net nebežinau ko, link. Mačiau žmogų, bet viskas buvo tik optinė apgaulė. Jame glūdėjo ir ateivis, ir žmogus, kas akivaizdžiai bylojo apie amžiną vidinę kovą. Ir aš pasirinkau kovą su Juo prieš Jį patį. Žengiau tvirtą žingsnį į priekį. Jo rankos atsidūrė ant mano liemens. Mudviejų kūnai, tarsi pradinukų, pasitinkančių pirmą bučinį, virpėjo ir mes skausmingai žvelgėm vienas kitam į akis. Nebijojau jo prisileisti, kuomet mačiau dar likusią dalelę žmogaus, to, kurį taip besąlygiškai myliu. Glaudėmės vis arčiau ir arčiau.
- Prašau, neleisk tai būtybei tavęs užvaldyti. - tyliai, vos tramdydama ašaras, pašnibždėjau Jam.
- Tu myli ne žmogų manyje. - atsakė jis. - tu sutverta ateiviui.
Košmariškai bijojau Jo transformacijos, tačiau supratau, jog tai neišvengiama. Privalau išmokti priimti Jį tokį, kokį myliu, tik bijau pamatyti. Sukaupusi drąsą, šiek tiek pasistiebiau ir pabandžiau pasiekti tas dievinamas lūpas. Pajutau kažką svetimo ir tuo pačiu neįtikėtinai artimo. Tai įvyko. Kūną užliejo jaukumas, ramybė ir viltis, jog mes kartu viską ištversim.
Pabudau savo lovoj. Papusryčiavau, išsiploviau indus ir greitai susidėjau daiktus. Buvo kaip tik laikas judėti stotelės link. Atsisveikinau su kambarioke ir išsikviečiau liftą. Nekantriai laukiau jo atvažiuojančio. Minutė, dvi - susierzinusi vis tikrinu laiką - juk kantrybės pertekliumi niekada nepasižymėjau. Dar šiek tiek palaukus, atsivėrė lifto durys. Žiūrėdama į žemę žengiau žingsnį į priekį. Pamačiau kažkieno kojas. Pakėliau akis - ten buvo Jis. Įėjau į vidų ir atsukau Jam nugarą. Ne, juk taip negali būti...
