Thursday, 8 December 2016

kai vaizdas virsta tekstu

Jie sako, būk laimingas, būk sėkmingas, būk sveikas ir visoks teigiamas. O aš tenoriu būti tuščias. Kaip stiklinė - ką įpili, tą ir ragauji. Iš savęs paties - tik forma. Kontūras, apgaunantis skonį, nes žmogus tai ne knygos viršelis. Pamatytas,nurašytas ir pamirštas. Žmogus - tai skonis, tais retais atvejais dieviškas ir nepamirštamas, nors rinkoje dažniausiai tik kažkieno perdirbta kopija. Kopija po kopijos: mokykloje, namie, gatvėje, darbe. Žmonių patirčių aidai, lydintys kiekvieną tavo žingsnį nuo tada, kai pirmąkart pakėlei akis į dangų. O jie ir sako, būk kaip dangus - kartais giedras, kartais apsiniaukęs, bet niekada nieko neprimetantis, niekada nieko neliepiantis. Jūs patys kalti, kad jums šiandien atrodau niūrus.
Naktis ir mes vėl pakylam, ten kur niekas nežino, išskyrus tuos, kurie kartu. Kurie kaip mes, kritę ir kilę, iš šukių susirinkę savo pavidalus vėl vaidiname gyvenimą. Juk viskas gerai, tikrai.
Pakeli rankas į viršų. Kvailys, sakytų. O iš tiesų - tik amžinybė.
Tai nežinojimas ar neišmanymas? - paklaustų egzamino metu. O aš atsakyčiau: neišmanymas žmonėms. O aš renkuosi palaimingą nežinojimą.


Monday, 19 September 2016

Prasilenkiančios būtys

Naktis dienoje. Diena naktyje. Plaukia gatvėmis žmonės galvodami, jog iš tiesų tik eina. Dešimtys širdžių virpesių, kurių vienas - tavo.
Dar viena diena kalendoriuje. Namus palikusi bėgu link tariamai galutinės stotelės. Gatvės tuščios, pirmieji nukritę ir šlavėjų pamiršti lapai man jau po visa kas šventa trypiančiomis žmogiškomis kojomis. O dar vakar jie nebyliai dainavo apie vasarą.
Minia klajojančios gyvasties, tariamai radusios savo vietą gyvenime, o iš tiesų kiekvienas slepia tik dar po vieną tuštumą savyje.
Štai vaikas prasilenkdamas stumteli  pečiu. Skuodžia, tarytum lėktų į prasmę nežinodamas, jog durys visada visiems tik vienos. Amžinybė pati ateis. Išlauk.
Tyliai slenka niekada nenorėjęs nei gimti, nei gyventi - Prakeiktasis, mūsų šios istorijos herojus. Gyvybė užkrauna naštą. Visi plaukia, o aš ant kelių žvyru einu. Tu ne Kristus, kad varvantį kraują tauta nubučiuotų. Tu esi Prakeiktasis: ir nuo tavęs bėga mirtis. Tikslo savyje neturintis, iš visatos plano išbrauktas patirčių pasaulio klajūnas, be nieko, išskyrus kūną - kūną, kurio niekada nenorėjai, kurį užkastum šią akimirką po dviejų metrų duobe bet vis... bijai. Ir to niekam nesakai. Net sau, netyčia,vienai akimirkai pajutęs nebūties dvelksmą tu ir vėl bėgi. Ratu aplink žemę.
Ar skaičiavai savo gyvenimo pilnatis? Ne, nes pameni tik josios vardą, kažkur giliai kūne įrėžtą ir pamirštą. Pamirštą, kaip ir pati esmė. Tavo kvėpsmo esmė.
Ateik štai čia. Nebijok. Taurė karšto su akcija pirkto vyno tau jau paruošta. Ant šios žemės sėdi žmonės, kurie kaip ir tu - lėtai gurkšnodami  laukia tikslo į svečius užeisiančio.



Tuesday, 6 September 2016

blokai

Visur besiskverbiantis, viską nušviečiantis vidinis žinojimas. Apvalkalams nukritus besireiškianti esatis. Tokia didybė, tokia galia, o būtis taip sudėliojo, kad pats didžiausias išlieka nematomas. Sujungtas kelias kažkada išsiskiria, upės suteka į vieną. Begaliniai tėkmės ratai ir amžinos prasmės ieškojimas pamiršus: būk kaip upė.
Esmių medžioklėj pasiklydę žmonės, nerandantys kelio atgal. Būtent jie, labiausiai pasiklydę, jaus atradę tikrų tikriausią, visą apimantį žinojimą ir taisykles, tinkančias kiekvienam. Juk mums visiems galioja tie patys dėsniai, tiesa?... Bet išsilaisvinimo žaidime laimi supratę veikiančią, užslėptą sistemą, o ne tie, kurie aklai seka išankstinį, prasmės savyje neturintį nurodymą.
Visi mes kažką žinom. Nieko naujo, jei tas žinojimas skirsis nuo kito žinojimo. Kuris kaltas, o  kuris teisus? Tai tik empirinių patirčių spąstai. Spąstai, skirti atitraukti jus nuo tikros esmės, kaip seriale uždelsta atomazga įvilkta papildomais siužetais, vardan eterio laiko, vardan pribrandintos situacijos, vardan galutinio jausmo, susiformuosiančio tik rezultate.
Gyvenimo srovė, išgalvota visuomenė ir jos apsireiškimo forma, kuri tėra dar vienas siužetas skirtas laiko tąsai, esmės nežinojimui, tačiau tuo pačiu ir gilinantis suvokimą, situacijos pažinimą. Juk visada yra ruošiamasi rezultatui, nors masė neretai gyvena tik siužetais ir reklamomis, atitoldama nuo kelio, pamiršdama tikslą, žvelgdama į pilnatvės atspindžių karalystę bet nesivarginanti pasukti galvą ir pamatyti už nugaros ramiai plūduriuojančią realybę.
Namai, sudėti iš blokų. Gatvės pilnos ribų. Išgalvotų moralės kodeksų kirtis prigimčiai. Akys, žvelgiančios į asfaltą. Žiūrėjimas į savo dailų atvaizdą veidrodyje, širdyje nešiojant dar vieną... bloką.
Ir parodykit nors vieną, kuris žiūrėdamas į skaidrų naktinį dangų nepajaučia savo esmės. Nors vieną, kuris tą akimirką nesijaučia vienis su ne dar vienu šios žemės parazitu, gyvenančiu pagal instinktų/malonumų tvarką, o su visata, jos nesuvokiama, bet vos regima didybe, esančia kažkur toli, o iš tiesų tik tavyje. Parodykit nors vieną ir jums bus aišku, jog tikroji jungtis slypi ne dirbtinai sukurtame visuomenės modelyje, o ten, po dar vienos bjaurios dienos pakėlus akis, nemąstant, negalvojant, neįsivaizduojant o iki slapčiausių gelmių žinant, jog dangus nėra toli.
Jis - čia.
_________________
Kartais taip gera turėti šalia žmonių, žinančių, kas su tavimi iš tiesų vyksta.

Sunday, 17 July 2016

the path of the spiritual warrior

Kiek galima gulėti mirties patale ir tetrošti tik vieno - greičiau numirti? Atsakymai neišvengiamai kupini subjektyvumo, vis dėlto bendras rezultatas gali nustebinti: pasirodo, kritiniais momentais mes esame žymiai tvirtesni parazitai, nei galėjo atrodyti per visą žmonijos raidą.
Štai mano rankose neseniai gautas maišelis su runomis, pagamintomis iš kraujo akmens. Paėmusi jas į rankas, vildamasi prisijaukinti, akimirksniu supratau ne kartą girdėtos frazės reikšmę "šaltas kaip akmuo". Tai bent naujiena, visi akmenys šalti - pagalvosit, ir aš jums pritarsiu, nes taip, visi jie šalti, tačiau ar teko kada į rankas paimti tokį akmenį, kuomet tą šaltį pajustumėt visu savo kūnu, sąmone ar esybe, kai žodis šaltis praranda bet kokias asociacijas su kitais reiškiniais ir  visu savimi supranti, jog būtent tai yra šaltis - ne universalija, o tikroji būtis.
Kai sąmonė netrukdomai plūduriuoja kitose dimensijose, o viskas ką jauti fiziškai - tai begalinis, paralyžuojantis ir, rodos, niekada nesibaigsiantis skausmas, pamažu visi žemiški ir visuotinai priimti atributai nebetenka prasmės ir tampi kenčiančiu, kuris neturi ką prarasti. Galbūt šioje vietoje net drįsčiau retoriškai paklausti, kaip elgtumėtės, kaip tvarkytumėte savo gyvenimą, jei neturėtumėt ką prarasti? Į tai įeina viskas. Ir jūsų taip branginama reputacija.
O aš štai pirmąją naktį po pagalve pasidėjau kai ką svetimo, kažką nesuvokiamo ir labai šalto. Pabandžiau prisijaukinti žvėrį, o galbūt mielą esybę - nežinau, tūkstančius kartų nežinau. Tiesiog koks skirtumas, kas tai, kai iš lėto vangiai dvėsdama vistiek neturiu ką prarasti - pasekmės manęs vistiek nepavys. Savanaudiška, tiesa?
Naktis, skausmai, vos užmerki akis ir vėl pjausto, doroja visą tave - tarsi gyvą kažkas negailestingai skrostų. O tu guli, vos pramerkęs pavargusias akis tyliai sumurmi "gal jau baikit..." ir vėl paskęsti makabriškų vaizdinių sūkury.
Tas pats košmaras, kuomet reikia priimti sprendimą ir abu sprendimai pasižymi klaikiomis pasekmėmis ir vos kelios sekundės iki nuosprendžio, kurios įgauna amžinybės pavidalą. Panika, baimė, jau greit, jau tuoj... Ir sapnas vėl prasideda iš naujo. Tas pats sprendimas, tos pačios emocijos ir viskas tarsi pirmą kartą iš naujo išgyvenama.
Nežinau, kiek kartų tai kartojosi. Prisimenu, jog vis labiau pavargdavau, tarsi kažkur giliai pasąmonėj troškau, jog šios klaikios karuselės pasibaigtų, tačiau niekaip nesugebėjau viso to sustabdyti.
Staiga šis košmaras pasipildė nauju vaizdiniu: šokinėjančiu runų maišeliu, prašančiu manęs pabusti. Vos tik sapnas pradėdavo kartotis, kiekviename epizode, baltoje erdvėje išnirdavo runų maišelis, sakantis pabusti, nes man labai blogai. Nežinau, kiek visa tai tęsėsi, tačiau galiausiai sąmonė po truputį ėmė reaguoti ir aš sąmoningai pabudau.
Mano visas kūnas drebėjo iš šalčio. Jaučiau, kaip seko jėgos. Pasimatavau temperatūrą - nakties rekordas pasiektas. Vaistai. Ramybė.
Štai tokia buvo pirmoji mano ir naujojo kelio naktis. Įtarumo ir priderančios baimės vedama tą naktį buvau išgelbėta. Ar priešas gelbėja priešą? Objektyviai - nežinia.
Ir jie klausia kas tau, kodėl tau, iš kur taip. O aš mintimis atsakau: tai - mago liga.


Tuesday, 31 May 2016

begalybė

Nėra aiškios ribos, ties kur prasideda ir baigiasi gyvenimas: sąmonė, plūduriuojanti eteryje, įsikūnijanti tai ten, tai čia, išeinanti ir vėl grįžtanti sudėti visus savasties taškus, ištarti pasmerktą nepaskutinį "sudie", dar kartą švelniai paglosčius mylimojo plaukus, išspaudus vos regimą ašarą (nes ašara čia ne tam, kad sukelti pašalinių gailestį) atsisakyti būties, pakelti ranką prieš save, prieš tą, kurio taip niekada nesupratai, galvojant, jog jau pabaiga o iš tiesų tik to paties tęsinys arba fiktyvi pradžia.
Virpantys, sušalę, moteriškai švelnūs pirštai slysta artimos būtybės kūnu, perdaug negalvojant apie kryptis ir tikslus, dėmesį sutelkiant į procesą, kurio metu atrandami nauji pojūčiai ir suvokimai. Štai jis kvėpuoja, jo kūnas šiltas ir nekyla jokių abejonių dėl regimybės egzistavimo: jis gyvas ir yra šalia, tarsi bėgantys metai jo niekada neatims, ir kiekviena paskutinioji neišvengiamai bus tik tęstinoji, o mirs visi, bet tik ne jis - ne, juk jam negalima. Jis mylimas ir šventas, apsaugotas nuo visko, kas atsitinka kitiems.
Kūnas, tarsi nujausdamas, jog yra stebimas, šiek tiek suvirpa. Pirštai, tarsi vagys, sustoja ties šonkauliais ieškodami kur slėptis. Įsitikinę, jog kūnas toliau ilsisi, jie keliauja tolyn, piešdami neaiškius ženklus, kuriuos romantikai pavadintų meilės kalba - na, bet visais amžiais žmonija mėgo kurti pavadinimus, tarsi tai turėtų galią kažką pakeisti.
Minutė tylos ir vos girdimo širdžių plakimo. Regimybė buvo tokia tyra ir graži, jog palaimą greitai pakeitė baimė. Baimė prarasti, netekti. Vėliau ji įsikūnyjo į ligas ir katastrofas, kurios neišvengiamai pasiglemš šią fenomenų pasaulio tobulybę. Nerimas ir liūdesys pagimdė neviltį, kuri užtemdė viską, kas vos prieš keletą akimirkų atrodė šventa. Kūnas, šalia kurio glaudiesi, neužilgo pavirs bjaurastimi paslėpta giliai po žeme, taip apsaugant artimojo atsiminimą, o kas tau brangu šiandien, vėliau iš lėto pus kažkur juodžemyje, kuriuo vangiai ropos kirminai negailestingai likviduodami būties ženklus to, ką myli ir vertini labiausiai.
Atslinko juodi ir tankūs kamuoliniai debesys. Po truputį ėmė lynoti, dar po akimirkos pasimiršo diena, žydras dangus ir pasaulį savo spinduliais tvieskianti saulė. Ėmė atrodyti, jog iš tiesų amžinai buvo tik tamsu ir nyku, o dienos tėkmė tėra protėvių išgalvotas mitas.
Kažkur giliai viduje kaupiantis sielvartui pirštai pasitraukė nuo ramiai miegančio kūno. Paliko jį taip, kaip paliks ir paskutinią dieną - švelniai, bet skausmingai. Prisiglaudžiau šalia, tarsi kiekvienas mūsų atodūsis būtų jau paskutinis, o po jo - neišvengiama apokalipsė, sunaikinanti viską, ko būta brangaus.
Užmerkiau akis. Giliai įkvėpiau.
Staiga pradėjo plaukti toliai: vandenynai, debesys, atviras kosmosas...ir štai žvaigždynai. Galaktikos. Vietoj kraujo gyslomis ėmė tekėti begalybė. Kūnas prisipildė nepaaiškinamos ramybės ir neabejotino žinojimo, jog tai visai ne pabaiga: regimybei pasitraukus, liko nesibaigiantis dangus ir mūsų ryšys.
Amžinas.

Thursday, 24 March 2016

ne-ne

Neklausiau nei muzikos, nei žodžių, jie vistiek ne man skirti. Tai kažkam, ką išjauti kurdamas, kažkam, ką slepi nuo pasaulio pavadindamas "asmeniniu gyvenimu" taip save apgaudamas ir atsiskirdamas nuo kosminės vienybės, nenorėdamas žinoti jog tai, kas yra tavo, visada bus ir mūsų. Toks dėsnis.
Neklausau tavo muzikos, negirdžiu ir žodžių, kurių prasmė tik svetimo balso aidai kažkur toliuose. Gyvenimas, skirtas konkrečiam asmeniui. Rauda, dedikuota tik jai vienai. Ir melas tam tūkstančiui, kurios svajoja, kad visa tai apie jas, apie ją vienintelę, ypatingą nepažįstamąją, kurių gatvėse šimtai.
Ir ar mes, kūrėjai, ne paleistuvystės įsikūnijimai esam, bjauriame pasaulyje visatos grožį atspindinčios mūzos ieškodami? Amžinai alkana ir ieškanti siela - tai mūsų prakeiksmas. Visų, tokių unikalių ir tuo pačiu tokių vienodų - vienišų  šios žemės klajoklių.
Ir galvojam, kad dabar jau viskas bus kitaip, kad nuo šiandien saulė švies tik man, o šioji ima ir užgęsta vos atsidūrus tavo delnuose. Vakar buvo šviesu, šiandien jau ne.
Rytojus įsipynęs į nežinią. Galbūt tai vynas, galbūt raminamieji, galbūt įkvėpimas geležiniam praeivio veide. Ir galbūt rytoj, įsipynęs  skubančių praeivių tinkle, tu išvysi savo mūzą. Tą, apie kurią rašei jos nė nežinodamas. Tą, apie kurią dainuosi tūkstančiams kitų.

Saturday, 19 March 2016

lalalah arba nieko gero

Kaip turėtų būti lengva žmonėms, kurie yra apsupti tų, kuriems rūpi, kurie aukoja savo laiką, savo jėgas tam, kad atrastų paguodžiantį, motyvuojantį ar tiesiog pralinksminantį žodį. Ir man negaila nei savo laiko, nei netvirtos, virpančios ateities, kuomet neproduktyvi minutė gali sugriauti visus pusmečio planus. Man negaila, nes niekas nežinojo, kaip viskas buvo. Sukurtas scenarijus, dirbtinos šypsenos ir tu jau vienas kenti agonijoje. Tik vangiai lašantis kraujas primindavo, kad kūnas dar pulsuoja gyvybe. Tikriausiai tik jis ir nori gyventi. Gal dėl jo ir gyvenu.
Liūdesys tyliai plaukia dangaus skliautu, vieną dieną šviesiau, kitą tamsiau, o retkarčiais giedra. Saulės spinduliai nutvieskia sielvartaujančią sielą ir užmerkus akis minutei pasijunti laimingu. Harmoningu. Saugiu. O rytoj ir vėl debesuota. Su pragiedruliais.
Taip ir gyvenam pasikartojančiuose cikluose. Su viltim, kad rytoj bus geriau o iš tikrųjų tik neišvengiamai blogiau.