Tuesday 31 May 2016

begalybė

Nėra aiškios ribos, ties kur prasideda ir baigiasi gyvenimas: sąmonė, plūduriuojanti eteryje, įsikūnijanti tai ten, tai čia, išeinanti ir vėl grįžtanti sudėti visus savasties taškus, ištarti pasmerktą nepaskutinį "sudie", dar kartą švelniai paglosčius mylimojo plaukus, išspaudus vos regimą ašarą (nes ašara čia ne tam, kad sukelti pašalinių gailestį) atsisakyti būties, pakelti ranką prieš save, prieš tą, kurio taip niekada nesupratai, galvojant, jog jau pabaiga o iš tiesų tik to paties tęsinys arba fiktyvi pradžia.
Virpantys, sušalę, moteriškai švelnūs pirštai slysta artimos būtybės kūnu, perdaug negalvojant apie kryptis ir tikslus, dėmesį sutelkiant į procesą, kurio metu atrandami nauji pojūčiai ir suvokimai. Štai jis kvėpuoja, jo kūnas šiltas ir nekyla jokių abejonių dėl regimybės egzistavimo: jis gyvas ir yra šalia, tarsi bėgantys metai jo niekada neatims, ir kiekviena paskutinioji neišvengiamai bus tik tęstinoji, o mirs visi, bet tik ne jis - ne, juk jam negalima. Jis mylimas ir šventas, apsaugotas nuo visko, kas atsitinka kitiems.
Kūnas, tarsi nujausdamas, jog yra stebimas, šiek tiek suvirpa. Pirštai, tarsi vagys, sustoja ties šonkauliais ieškodami kur slėptis. Įsitikinę, jog kūnas toliau ilsisi, jie keliauja tolyn, piešdami neaiškius ženklus, kuriuos romantikai pavadintų meilės kalba - na, bet visais amžiais žmonija mėgo kurti pavadinimus, tarsi tai turėtų galią kažką pakeisti.
Minutė tylos ir vos girdimo širdžių plakimo. Regimybė buvo tokia tyra ir graži, jog palaimą greitai pakeitė baimė. Baimė prarasti, netekti. Vėliau ji įsikūnyjo į ligas ir katastrofas, kurios neišvengiamai pasiglemš šią fenomenų pasaulio tobulybę. Nerimas ir liūdesys pagimdė neviltį, kuri užtemdė viską, kas vos prieš keletą akimirkų atrodė šventa. Kūnas, šalia kurio glaudiesi, neužilgo pavirs bjaurastimi paslėpta giliai po žeme, taip apsaugant artimojo atsiminimą, o kas tau brangu šiandien, vėliau iš lėto pus kažkur juodžemyje, kuriuo vangiai ropos kirminai negailestingai likviduodami būties ženklus to, ką myli ir vertini labiausiai.
Atslinko juodi ir tankūs kamuoliniai debesys. Po truputį ėmė lynoti, dar po akimirkos pasimiršo diena, žydras dangus ir pasaulį savo spinduliais tvieskianti saulė. Ėmė atrodyti, jog iš tiesų amžinai buvo tik tamsu ir nyku, o dienos tėkmė tėra protėvių išgalvotas mitas.
Kažkur giliai viduje kaupiantis sielvartui pirštai pasitraukė nuo ramiai miegančio kūno. Paliko jį taip, kaip paliks ir paskutinią dieną - švelniai, bet skausmingai. Prisiglaudžiau šalia, tarsi kiekvienas mūsų atodūsis būtų jau paskutinis, o po jo - neišvengiama apokalipsė, sunaikinanti viską, ko būta brangaus.
Užmerkiau akis. Giliai įkvėpiau.
Staiga pradėjo plaukti toliai: vandenynai, debesys, atviras kosmosas...ir štai žvaigždynai. Galaktikos. Vietoj kraujo gyslomis ėmė tekėti begalybė. Kūnas prisipildė nepaaiškinamos ramybės ir neabejotino žinojimo, jog tai visai ne pabaiga: regimybei pasitraukus, liko nesibaigiantis dangus ir mūsų ryšys.
Amžinas.

No comments:

Post a Comment