Štai mano rankose neseniai gautas maišelis su runomis, pagamintomis iš kraujo akmens. Paėmusi jas į rankas, vildamasi prisijaukinti, akimirksniu supratau ne kartą girdėtos frazės reikšmę "šaltas kaip akmuo". Tai bent naujiena, visi akmenys šalti - pagalvosit, ir aš jums pritarsiu, nes taip, visi jie šalti, tačiau ar teko kada į rankas paimti tokį akmenį, kuomet tą šaltį pajustumėt visu savo kūnu, sąmone ar esybe, kai žodis šaltis praranda bet kokias asociacijas su kitais reiškiniais ir visu savimi supranti, jog būtent tai yra šaltis - ne universalija, o tikroji būtis.
Kai sąmonė netrukdomai plūduriuoja kitose dimensijose, o viskas ką jauti fiziškai - tai begalinis, paralyžuojantis ir, rodos, niekada nesibaigsiantis skausmas, pamažu visi žemiški ir visuotinai priimti atributai nebetenka prasmės ir tampi kenčiančiu, kuris neturi ką prarasti. Galbūt šioje vietoje net drįsčiau retoriškai paklausti, kaip elgtumėtės, kaip tvarkytumėte savo gyvenimą, jei neturėtumėt ką prarasti? Į tai įeina viskas. Ir jūsų taip branginama reputacija.
O aš štai pirmąją naktį po pagalve pasidėjau kai ką svetimo, kažką nesuvokiamo ir labai šalto. Pabandžiau prisijaukinti žvėrį, o galbūt mielą esybę - nežinau, tūkstančius kartų nežinau. Tiesiog koks skirtumas, kas tai, kai iš lėto vangiai dvėsdama vistiek neturiu ką prarasti - pasekmės manęs vistiek nepavys. Savanaudiška, tiesa?
Naktis, skausmai, vos užmerki akis ir vėl pjausto, doroja visą tave - tarsi gyvą kažkas negailestingai skrostų. O tu guli, vos pramerkęs pavargusias akis tyliai sumurmi "gal jau baikit..." ir vėl paskęsti makabriškų vaizdinių sūkury.
Tas pats košmaras, kuomet reikia priimti sprendimą ir abu sprendimai pasižymi klaikiomis pasekmėmis ir vos kelios sekundės iki nuosprendžio, kurios įgauna amžinybės pavidalą. Panika, baimė, jau greit, jau tuoj... Ir sapnas vėl prasideda iš naujo. Tas pats sprendimas, tos pačios emocijos ir viskas tarsi pirmą kartą iš naujo išgyvenama.
Nežinau, kiek kartų tai kartojosi. Prisimenu, jog vis labiau pavargdavau, tarsi kažkur giliai pasąmonėj troškau, jog šios klaikios karuselės pasibaigtų, tačiau niekaip nesugebėjau viso to sustabdyti.
Staiga šis košmaras pasipildė nauju vaizdiniu: šokinėjančiu runų maišeliu, prašančiu manęs pabusti. Vos tik sapnas pradėdavo kartotis, kiekviename epizode, baltoje erdvėje išnirdavo runų maišelis, sakantis pabusti, nes man labai blogai. Nežinau, kiek visa tai tęsėsi, tačiau galiausiai sąmonė po truputį ėmė reaguoti ir aš sąmoningai pabudau.
Mano visas kūnas drebėjo iš šalčio. Jaučiau, kaip seko jėgos. Pasimatavau temperatūrą - nakties rekordas pasiektas. Vaistai. Ramybė.
Štai tokia buvo pirmoji mano ir naujojo kelio naktis. Įtarumo ir priderančios baimės vedama tą naktį buvau išgelbėta. Ar priešas gelbėja priešą? Objektyviai - nežinia.
Ir jie klausia kas tau, kodėl tau, iš kur taip. O aš mintimis atsakau: tai - mago liga.
No comments:
Post a Comment