Sukasi ratai. Veiksmas atkartoja veiksmą. Iš nebūties gimstanti būtis ir suvokimas - tu ir vėl vienas.
Pakelės pilnos gėrio trupinių. Žmonės jų nerenka, sulesa paukščiai ir tuštuma ištiesia rankas į tave.
Dar viena iniciacija: iš 4° į 3°, iš 3° į 2°. Ant stalo puikuojasi didieji arkanai, bylodami neblėstančią galią ir šlovę:
-Mirtis
-Mirtis
-Mirtis
-Mirtis
-Mirtis
-Mirtis
-Mirtis
Ir tu jau 2°. Nors ir labai skaudėjo.
____________________________
Lapkritis yra pats gražiausias mėnuo iš visų. Lapkritį sugrįžta mano artimieji, dabar jau dvasių pavidale, bet ne ką mažiau mylimi, tik milijoną kartų labiau pasiilgti. Lapkritį gimę patys brangiausi žmonės. Mirę ar gyvi, jie atsiranda vos pagalvojus - prote, mintyse - vis vien tai tikra.
Beveik treji metai tylos. Treji metai kupini proto transmutacijų į magišką sąmonę, pasiekiant šamanizme vadinamą ego mirtį ir iš naujo mokantis gyventi be savęs ir be kitų.
Lapkritis yra stebuklingas mėnuo, nes tada gimsta stebuklingi žmonės. O lygiai prieš metus į mano namus apsireiškė ir dar vienas stebuklas.
Po visų kelionių, tiek fizinių, tiek dvasinių grįžau į savo sodybą, ten kur vis dar liaudis orą prognozuoja iš debesų spalvos ir formos, o 6 ryto gieda gaidžiai. Vis dar gieda.
Šalta, apleista, nyku ir tuščia - štai kas beliko iš tos mylimos vietos, pripildytos juoku ir šeimos artumu. Jei važiuoti ten - tai tik lapkritį, nes būtent tada gamta susilieja su viduje tūnančia rimtimi.
Lygiai prieš metus besikraudama daiktus kelionei pasiėmiau didelę rankinę, kurią vežiausi tuščią. Nors sulaukiau žemiškų pajuokų, visu vidumi žinojau, jog atgal rankinė bus pilna, tik dar nežinojau, kas ją užpildys. O ir šiaip, nelabai man žiobarų įžvalgos terūpėjo.
Vos atvykus ir spėjus vėl pilnai išgyventi primirštą melancholiją, jėgų kviečiama nusprendžiau nieko nesakiusi nueiti link miško gilumoje esančio ąžuolyno, kurio centre puikavosi šimtametis ąžuolas, tobulas visa savo struktūra ir dar tobulesnis savo energetika. Pasiėmusi durklą ir dar keletą įrankių, nors ritualo atlikti ir neplanavau, patraukiau miško link. Ėjau užtikrinta, be menkiausios baimės, nors miškuose jau pilna vilkų, svetimų šunų ir netgi rastos lokio pėdos. Ir ką jūs man, raganai? Jėgos rodo, aš einu. Nesvarbu ko, ir kam.
Kai sodyba virto mažu taškeliu tolumoje ir mano pėdos įžengė į miško paklodę, tolumoje išgirdau graudų kniaukimą. Nekreipiau dėmesio ir ėjau savo tikslo link. Gailus kniaukimas nesiliovė ir mane labai stipriai blaškė, kadangi ąžuolynas yra kanalas tarp čia ir anapus, o mane, kaip žinia, jau seniai labiau domina anapusybė nei čia. Mirę niekada nemeluoja.
Blaškoma įkyraus, nors ir toli aidinčio miauksėjimo nusprendžiau pašaukti tą gyvį, nors nė nenutuokiau, iš kurios pusės jis sklinda. Šaukiau ir ėjau link ąžuolo dairydamasi aplink, iš kur tas garsas gali sklisti.
Staiga iš po ąžuolo, kuris ir buvo mano kelionės tikslas, išlenda mažas katinėlis. Iš pradžių įtariai pažiūrėjęs jis ėmė nedrąsiai eiti manęs link. Vos jam sustojus, vėl pašaukdavau, kol galiausiai, pribėgęs prie manęs, ėmė glaustytis ir slėptis po mano ilgu paltu - tiek smarkiai sušalęs jis buvo. Parsivedžiau į kiemą, daviau maisto ir vandenėlio, kol kolegos kūrė kieme laužą. Jau temo, laužas vis stipriau degė o katinėlis, dabar jau sotus šildėsi man ant kelių. Prie laužo sėdėjome iki paryčių, o katinėlis, rodos, ne tik po ilgos pertraukos pagaliau gavo maisto, bet ir šiltai pamiegojo. Verandoje paklojau pledą, padėjau dar maisto ir vandens. Katinėlis iškart užmigo.
Ryte vos atsikėlus, mano naujasis draugas nepaleido manęs nė per žingsnį - sekiojo visur, kad ir kur beeičiau. Nors reikėjo važiuoti į Vilnių, pasiūliau jam savo rankinę, kurioje jis iškart susirangė. Visą kelią namo katinėlis murkė mano glėbyje.
Praėjo metai ir aš turiu neįkainojamą draugę: jis pasirodo esanti ji, mano ištikimiausia patarėja, mokytoja ir pati geriausia palydovė ne tik žemiškame, bet ir anapusiniame kelyje. Kiekviena naktis su šiltu pūkų gniutulu tarsi kasdien dėkojančiu už išgelbėjimą, už meilę ir rūpestį.
Šiandien iš ąžuolų portalo į mano gyvenimą atėjusi Gilė švenčia vienerius metus. Juk sakiau, kad lapkritis stebuklingas mėnuo. Visos mano meilės neatsiejamos nuo lapkričio.
____________
Vartai pamažu užsiveria ir mirusieji vėl grįžta namo. Iki kito lapkričio, mielieji.
https://www.youtube.com/watch?v=nDyAp-wtnFo
