Atmintis toks apgaulingas dalykas, jog dažniausiai nė nesuvoki ties kur ji prasideda ir ties kur baigiasi. Veiksmas, jausmas, pasekmės - visa tai turbūt tik tavo vaizduotės padarinys. Kažkas galbūt buvo taip, bet gal ir kitaip. Perdaug negalvodamas, iš inercijos žengi žingsnį į priekį.
Istorija prasideda tamsiame, niūriame kambaryje, kuriame aš rašau savo bakalaurinį darbą. Butas dvelkia šimtaprocentiniu sovietmečiu. Berašydama ant stalo pamatau baltą popieriaus lapą, kuriame privalau parašyti CV... gyvenimui. Žiūriu į jį ir galvoju, kokia didelė garbė bei atsakomybė man išpuolė. CV ne darbui, o gyvenimui, kurį skaitys visas pasaulis.
Euforijos jausmo apimta išeinu iš tamsaus kambario. Pasirodo, visą laiką buvau menkai pažįstamo miestelio bažnyčioje. Palengva, besigrožėdama kalnais ir slėniais pasipuošusia gamta, leidžiuosi nuo didelės kalvos. Mėgaujuosi savo vidinio pasaulio ir peizažo harmonija. Staiga iš už posūkio sutinku grupę žmonių, iš esmės labai panašių į mane - juodai apsirengusių, gigantiškas batais, ilgais apsiaustais. Nužvelgiu juos ir suprantu, kad esu viena jų, bet ne su jais. Jie eina ten, iš kur aš ką tik išėjau. Akimirkai pasijutau pranašesnė, nes mano patirtis jau veda tolyn.
Su jais prasilenkus išvystu dar daugiau panašių žmonių - tai po vieną, tai grupelėmis jie lipa į kalvą bažnyčios link. Nesuprantu, kodėl toji vieta juos taip traukia - kiek prisimenu, ten jaučiausi tarsi tamsiame, purvu, depresija ir vienatve persigėrusiame kalėjime.
Man bevaikštant vieninteliu ten esančiu šaligatviu, prieinu didelę jūrą. Ant betoninio aukšto kranto vyksta kažkoks festivalis. Žmonės kalbasi, dainuoja, šoka. Tačiau teritorija nėra aptverta, todėl pajuntu akivaizdų pavojų atsidurti po vandeniu. Jūra nerimastingai banguoja, o mane vis labiau traukia prie šalia esančio pavojaus.
Prieinu prie neapsaugoto šlaito ir pasižiūriu į dugną. Nežinau kodėl, bet visada jaučiau silpnybę dugnams - galėčiau valandų valandas sėdėti prie kranto ir bandyti įžvelgti, kas glūdi jame. Tačiau šįkart priėjus pamatau, jog tai peršviečiamas vanduo, kurio dugne plaukioja daugybė mažų juodų žuvelių. Dar niekada nebuvau mačiusi tokio didelio ir tankaus žuvų spiečiaus, Supratau, kad atsikartoja tas pats sapnų motyvas - juodi, gilūs vandenys, kurie priėjus pasidaro aiškūs ir skaidrūs. Kaip visada.
Pasirodžius sutemai, veiksmas persikėlė ant beribės pievos, o galbūt tai tebuvo mano lova. Kambarys po atviru dangumi - begalybės grožis ir amžinas nerimas. Nerimas, nes besimėgaujant vaizdu aš vėl pamačiau neaiškius skraidančius objektus. Žinojau, kad iš taip aukštai jie manęs nemato, todėl ėmiau raginti visus pasižiūrėti į viršų, tačiau vos tik žmonės manęs paklausydavo, visi objektai užgęsdavo. Kartą, du, tris ir niekas manimi nebepasitikėjo. Ir kaip įrodyti, jog iš tiesų mačiau....?
Iš minios liko tik vienas žmogus, kuris niekur nedingo - šalia ir be jokių gyvybės ženklų. Objektai vis intensyviau skersai/išilgai naršė po dangų. Aš šaukiau, bet manęs niekas negirdėjo.
Kai jų gausa danguje nustelbė žvaigždes, panikos apimta ėmiau bet kokia kaina žadinti žmogų. Mano smūgiai darėsi vis stipresni. Tą akimirką, kai viskas atrodė jau pasmerkta likti tik mano atmintyje, jis pabudo. Pažvelgė į dangų ir veiksmas persikėlė kitur.
Einu siauru, asfaltuotu miško keliuku. Iš kairės tankiai augalais pasidengusi pelkė, o iš dešinės - nesibaigiantys miškai. Iš saulės pozicijos suprantu, jog išaušo dar vienas rytas. Tik šį kartą jis buvo žymiai ryškesnis - tarsi viskas, ką apšviečia saulė, akimirksiu pasidengtų auksu. Einu klampios pelkės pakrante ir stebiuosi atgimusiu grožiu gamtoje. Dar niekada viskas nebuvo taip stulbinančiai gražu. Skaidri sąmonė, šviesios mintys.
Staiga už kalno pamačiau iš gėlių žiedų gimstančius baltus, tarytum vatos pūkelius. Vos jaučiamo vėjo pučiami jie palengva kilo į dangų. Tačiau man priartėjus pamačiau, jog tie balti pūkeliai primena žmonių siluetus ir yra žymiai didesni, nei kad galvojau. Smalsumo vedama ėjau vis artyn ir artyn, kol iš visų pūkelių susidėliojo baltas smulkaus žmogaus siluetas. Tarsi pistoleto šūvis mane perskrodė mintis, jog aš gyvenu paveiksle. Paveiksle, kuris neturi nei pradžios, nei pabaigos. Tą garsiai ištarus aš išėjau iš savo kūno, vaizdas pradėjo trauktis ir įsižiūrėjus pamačiau kiekvieną dailininko potėpį ant neišmatuojamo dydžio drobės. Tai gražiausias pasaulio paveikslas. Ir aš gyvenu jame.
Pabudau, tačiau nuo tada gyvenimas pasidarė visai kitoks. O koks, turbūt greitu metu sužinosiu.
