Pasitaiko dienų, kuomet krenti į lovą tikrai tik miegoti. Tos dienos produktyvumu nė iš tolo neprimena tų, kurioms einant į pabaigą, nevilties kupinas atsiguli į nepatogią viengulę lovą, apsikloji antklode tiek, kad liktų tik gyvo sutvėrimo kontūrai ir iki paryčių prašai idėjų, kad šios nustotų suktis galvoje. Juk laikas miegoti.
Tačiau dabar įvairiapusis produktyvumas liejasi per kraštus. Nė neprisimenu, kokius pojūčius suteikdavo nemiga - dabar liko tik žodis, kurio aidesys dar skamba kažkur praeityje. Aidesys, kuris negailestingai iškraipo praeities atogarsius, sunaikina tikrąją reikšmę ir aš nebesuprantu prisiminimų kalbos. Išlieka tik įtarimas, jog ten galėjo būti mano gyvenimas. Gyvenimas, išbarstęs sėklas, kurias Vėjas-Lemtis išnešiojo po svetimą žemę. O aš ėmiau ir netyčia sudygau.
Esu ten, kur jauku ir gera. Pamiršau ką reiškia pabusti vidury nakties kankinamai šalčio ar shyzų. Atsigulu ir tobula būtis pati mane susiranda: apkloja nuo pasaulio siaubų ir viskas pranyksta tamsos gražume.
Tą naktį viskas buvo taip pat. Gėris ir grožis vėl virto materija, kuri palengva plaukė mano kūnu. Keli palaimos pilni atsidusimai - ir aš jau nebe šiame pasaulyje.
Jaučiu, kaip protu nesuvokiama jėga mane pakelia į viršų. Palengva ir iš lėto matau, kaip kylu: man vos apsipratus, pakilimo greitis ėmė didėti, kol vos per kelis akimirksnius praskriejau ir debesis, ir visus atmosferos sluoksnius.
Aš kosmose. Viena, pati su savimi, nesuvokiamos jėgos keliama į viršų skrieju tolyn. Mano greitis, kaip ir didybė - neišmatuojama. Žvaigždes akimirksiu keičia kitos, o viskas ką jaučiu yra absoliuti egzistencijos pilnatvė. Mano kūną lengvai šaldo netikėta visa apimančios laimės pajauta. Tolumoje, ūko pavidalu, matau Jį. Tarsi visas dangus būtų Tai.
Jo veido kontūrai padengti ryškiomis spalvomis, kurios teikia malonumą akiai derėdamos prie žvaigždėto dangaus. Pajutus nuostabą dėl matomo reginio, mano greitis palengva lėtėja. Visapačio veidas, esantis per visą dangų, nusišypso man. Akimirksiu planetos apsisuka aplink savo orbitą ir viskas vėl stoja į savo vietas. Mano kūnas išnyksta ir aš grakščiai lieku plūduriuoti vakuume.
Iki šiol užsimerkus regiu lekiančias žvaigždes. Matau ir Visapatį.
Tik nežinau, ar tai buvo dievas, ar mano meilė.
