ne-ne

Neklausiau nei muzikos, nei žodžių, jie vistiek ne man skirti. Tai kažkam, ką išjauti kurdamas, kažkam, ką slepi nuo pasaulio pavadindamas "asmeniniu gyvenimu" taip save apgaudamas ir atsiskirdamas nuo kosminės vienybės, nenorėdamas žinoti jog tai, kas yra tavo, visada bus ir mūsų. Toks dėsnis.
Neklausau tavo muzikos, negirdžiu ir žodžių, kurių prasmė tik svetimo balso aidai kažkur toliuose. Gyvenimas, skirtas konkrečiam asmeniui. Rauda, dedikuota tik jai vienai. Ir melas tam tūkstančiui, kurios svajoja, kad visa tai apie jas, apie ją vienintelę, ypatingą nepažįstamąją, kurių gatvėse šimtai.
Ir ar mes, kūrėjai, ne paleistuvystės įsikūnijimai esam, bjauriame pasaulyje visatos grožį atspindinčios mūzos ieškodami? Amžinai alkana ir ieškanti siela - tai mūsų prakeiksmas. Visų, tokių unikalių ir tuo pačiu tokių vienodų - vienišų  šios žemės klajoklių.
Ir galvojam, kad dabar jau viskas bus kitaip, kad nuo šiandien saulė švies tik man, o šioji ima ir užgęsta vos atsidūrus tavo delnuose. Vakar buvo šviesu, šiandien jau ne.
Rytojus įsipynęs į nežinią. Galbūt tai vynas, galbūt raminamieji, galbūt įkvėpimas geležiniam praeivio veide. Ir galbūt rytoj, įsipynęs  skubančių praeivių tinkle, tu išvysi savo mūzą. Tą, apie kurią rašei jos nė nežinodamas. Tą, apie kurią dainuosi tūkstančiams kitų.

lalalah arba nieko gero

Kaip turėtų būti lengva žmonėms, kurie yra apsupti tų, kuriems rūpi, kurie aukoja savo laiką, savo jėgas tam, kad atrastų paguodžiantį, motyvuojantį ar tiesiog pralinksminantį žodį. Ir man negaila nei savo laiko, nei netvirtos, virpančios ateities, kuomet neproduktyvi minutė gali sugriauti visus pusmečio planus. Man negaila, nes niekas nežinojo, kaip viskas buvo. Sukurtas scenarijus, dirbtinos šypsenos ir tu jau vienas kenti agonijoje. Tik vangiai lašantis kraujas primindavo, kad kūnas dar pulsuoja gyvybe. Tikriausiai tik jis ir nori gyventi. Gal dėl jo ir gyvenu.
Liūdesys tyliai plaukia dangaus skliautu, vieną dieną šviesiau, kitą tamsiau, o retkarčiais giedra. Saulės spinduliai nutvieskia sielvartaujančią sielą ir užmerkus akis minutei pasijunti laimingu. Harmoningu. Saugiu. O rytoj ir vėl debesuota. Su pragiedruliais.
Taip ir gyvenam pasikartojančiuose cikluose. Su viltim, kad rytoj bus geriau o iš tikrųjų tik neišvengiamai blogiau.