ne-ne

Neklausiau nei muzikos, nei žodžių, jie vistiek ne man skirti. Tai kažkam, ką išjauti kurdamas, kažkam, ką slepi nuo pasaulio pavadindamas "asmeniniu gyvenimu" taip save apgaudamas ir atsiskirdamas nuo kosminės vienybės, nenorėdamas žinoti jog tai, kas yra tavo, visada bus ir mūsų. Toks dėsnis.
Neklausau tavo muzikos, negirdžiu ir žodžių, kurių prasmė tik svetimo balso aidai kažkur toliuose. Gyvenimas, skirtas konkrečiam asmeniui. Rauda, dedikuota tik jai vienai. Ir melas tam tūkstančiui, kurios svajoja, kad visa tai apie jas, apie ją vienintelę, ypatingą nepažįstamąją, kurių gatvėse šimtai.
Ir ar mes, kūrėjai, ne paleistuvystės įsikūnijimai esam, bjauriame pasaulyje visatos grožį atspindinčios mūzos ieškodami? Amžinai alkana ir ieškanti siela - tai mūsų prakeiksmas. Visų, tokių unikalių ir tuo pačiu tokių vienodų - vienišų  šios žemės klajoklių.
Ir galvojam, kad dabar jau viskas bus kitaip, kad nuo šiandien saulė švies tik man, o šioji ima ir užgęsta vos atsidūrus tavo delnuose. Vakar buvo šviesu, šiandien jau ne.
Rytojus įsipynęs į nežinią. Galbūt tai vynas, galbūt raminamieji, galbūt įkvėpimas geležiniam praeivio veide. Ir galbūt rytoj, įsipynęs  skubančių praeivių tinkle, tu išvysi savo mūzą. Tą, apie kurią rašei jos nė nežinodamas. Tą, apie kurią dainuosi tūkstančiams kitų.