Saturday 19 March 2016

lalalah arba nieko gero

Kaip turėtų būti lengva žmonėms, kurie yra apsupti tų, kuriems rūpi, kurie aukoja savo laiką, savo jėgas tam, kad atrastų paguodžiantį, motyvuojantį ar tiesiog pralinksminantį žodį. Ir man negaila nei savo laiko, nei netvirtos, virpančios ateities, kuomet neproduktyvi minutė gali sugriauti visus pusmečio planus. Man negaila, nes niekas nežinojo, kaip viskas buvo. Sukurtas scenarijus, dirbtinos šypsenos ir tu jau vienas kenti agonijoje. Tik vangiai lašantis kraujas primindavo, kad kūnas dar pulsuoja gyvybe. Tikriausiai tik jis ir nori gyventi. Gal dėl jo ir gyvenu.
Liūdesys tyliai plaukia dangaus skliautu, vieną dieną šviesiau, kitą tamsiau, o retkarčiais giedra. Saulės spinduliai nutvieskia sielvartaujančią sielą ir užmerkus akis minutei pasijunti laimingu. Harmoningu. Saugiu. O rytoj ir vėl debesuota. Su pragiedruliais.
Taip ir gyvenam pasikartojančiuose cikluose. Su viltim, kad rytoj bus geriau o iš tikrųjų tik neišvengiamai blogiau.


No comments:

Post a Comment