Friday 8 January 2016

pastovus dalykas aplankyt save

Srautai teka, veiksmas vyksta.
Dievas  pašaukia  mano gyvenimo produktyvumo diagramos aptarimui ir aš žinau, jog privalau ateiti. Tarsi kito varianto nė būti negali. Lipu tamsaus, siauro bokšto apskritai einančiais laiptais, kurių nejuosia joks turėklas. Aš visada bijau laiptų be turėklų, nes keistai minčiai gimus, lipant man dažnai susipina kojos. Bet šiandien, Dievui pakvietus, nė nepajutau kiek šimtų laiptų įveikiau: turėjau kristi, galėjo ir galva susisukti, bet nieko panašaus neįvyko. Kai tikslas aiškus, net nepastebi galimų kliūčių. Juk tam tiesiog nėra laiko.
Su kiekvienu mano įsivaizduojamai įveiktu aukštu darosi vis šviesiau, kol staiga visa tamsa pasidengia baltu tviskėjimu ir prieš save, laiptų pabaigoje išvystu vieninteles ten esančias duris. Man nė deramai nepriėjus, jos tyliai atsidaro.
Aš ir vėl toje pačioje klasėje, kurią nuolatos sapnuoju. Pirmą kartą į ją įžengiau pernai vasarą,kuomet supratau, jog nuo tos dienos viskas bus ypatinga. Taip ir buvo. Tačiau šiandien čia nevyko nežemiškų poveikių tyrimų paskaita. Šiandien čia manęs nemokė vienas iš pačių Moai egzistavimo paslapčių. Dabar priešais  - pats Dievas, rankose (o gal tik man taip atrodo) laikantis daugybę baltų, didelių lapų, kuriuose yra man nesuprantamos, įvairiomis spalvomis nupieštos diagramos. Jam lėtai artėjant bandau apsiprasti su akinančia šviesa, sklindančia ir pro langus, ir nuo jo.
- Štai čia yra tavo gyvenimo ir vidinio tobulėjimo statistika.- tarytum be žodžių, be garso, bet man visiškai aiškiai tarė jis. - Šioje vietoje yra statistinio žmogaus suvokimas ir žinios, o čia - tavo.
Susidomėjusi pasilenkiau arčiau ir pamačiau tai, ko visiškai nesitikėjau. Pasimečiau ir nebežinojau, kaip reaguoti ir kaip viską suprasti. Lyg skaitydamas mano mintis, Dievas, nesulaukęs atsakymo, po truputį pradėjo man viską aiškinti.
- Matai, kaip tavo žinios augo per visą gyvenimą.- jis rodė į vieną ilgą, gerokai aukščiau  nei kitų žmonių,  prasidėjusią ir greitai kylančią kreivę į viršų. - O dabar pasižiūrėk į šių metų statistiką. Štai tiek žmogus patobulėja per metus, o tiek patobulėjai tu.
Diagramoje pamačiau, jog linija, reiškianti mane, staigiai kilo į viršų ir išėjo už tariamų ribų. Tuo metu antroji, kuri reiškė statistinį žmogų, be žymių pokyčių liko kažkur apačioje. Pasijutau tarsi būčiau įkyri, visatos taisykles griaunanti būtybė. Susigėdusi ir pilna man nederančio nerimo nuleidau akis žemyn. Norėjau atsiprašyti, o akimirką gal net ir nebūti. Tarsi prisidirbęs tėvų vaikas,  impulso o ne konkretaus, pagrįsto tikslo vedamas, tylėjau ir laukiau.
- Pati matai savo akivaizdų progresą. - ramiu balsu, lyg nematydamas mano subjurusios nuotaikos, toliau kalbėjo Jis. - Atėjo tas metas, kai pasiekei atitinkamą lygį, kuomet visos reikalingos žinios, skirtos didingiems darbams, jau yra tavyje, todėl nelauk ir pradėk.
Mano gyvenimo tikslai jau seniai išgryninti ir aiškūs, tačiau visuomet jaučiausi nepakankamai žinanti, suprantanti, mokanti. Atrodė, jog vidinės spragos tokios didelės, kad matosi net tolimiausiuose pasaulio kampeliuose. Tūkstančiai dienų kruopščiam jų likdvidavimui ir neišjaustas rezultatas. Kaip visada.
Akys apgauna, pojūčiai meluoja. Žvilgsnis ir vėl atsargiai slinko popieriaus lapu.
-Tu juk žinai, ką turi daryti. Vienetai išeina už šios sistemos ribų, todėl privalai pradėti dirbti. Priklausai toms kelioms dešimtims, kurių galioje buvo nušviesti žmoniją. Tavo laikas jau atėjo.
Nerimą keitė visa persmelkianti motyvacija. Saulės spinduliai vis agresyviau skverbėsi pro langus, kol išnyko visi daiktai, sienos ir bet kokie kontūrai. Likau viena visa apimančioje šviesoje, o po sekundės nebeliko ir manęs.
Pasauliai susidaužė ir išaušo naujas rytojus.