amžiai

Rašymas perdaug negalvojant yra savotiška meditacija: atjungi prieigą prie Žemės ir paklysti minčių labirintuose. Tai bent palaima apima, kai kažkas mane dar skaito.
Pastarąsias dienas dirbdama prie savo slaptų archyvų vėl praskleidžiau praeities šydą. Ar ne komplimentas gyvenimui, kai grožiesi savo praeitimi?
Šlifuojamas tekstas prisigeria veidmainystės, o šiandien aš noriu pasimaskatuot savo atvirom žaizdom. Gero apetito, mielieji.

                                                                II
Dienos bėgo greitai. Saulė, mėnulis, debesys, sniegas, lietus pamainomis atlikinėjo savo darbus. Tik žmogus šiam pasaulį savo vietos nerado: ieškojo meilės, bet rado tą, kurios jam nereikėjo, ieškojo pinigų, bet jų niekada nebuvo gana, ieškojo laimės pats nesuprasdamas, kad ir ji tėra žemiška kančia. Taip bėgo amžiai, tokiu būdu jie ir bėgs. Ne mums, netobuliesiems, atsisakyti tuščių malonumų ir šalia tūnančios pražūties. Išmatų dvelksmas lydi nuo gimimo iki mirties. Kam keisti, jei gali susitaikyti?

O susitaikyti aš nemokėjau. Ieškodama atsakymų į savo žemiškos būties klausimus pajusdavau tik nebylų begalybės dvelksmą. Tai vyko taip dažnai, jog net nustojau klausti, o mano žingsnius telydėjo nežinojimo palaima. Žmonės ėmė tolti, o aš likau plūduriuoti savo vidiniame kosmose.

Paauglystė skaičiais tęstis turėjo dar kelis metus. Rodos, su vis aiškiau pasireiškiančia laisve atsivėrė mėlynas dangus ir gyvenimas, kaip iš tiesų nori. Ar ne skaudu turėtų būti tėvams, kai jų vaikai laukia pilnametystės teigdami, jog „pagaliau gyvens kaip nori?“. Galbūt vertėtų susimąstyti apie netinkamas narvo sąlygas.

O aš gyvenimu „kaip noriu“ nesidžiaugiau, nes iš tiesų nė nenorėjau būti. Stūmiau gyvenimo laiką, belaudama mirties į svečius užeisiančios. Skaičiau visas iš eilės knygas ir svajojau apie tą momentą, kada man nereikės nei valgyti, nei kalbėti. Pagaliau.

Tačiau  artimos sielos troškimas visus savižudybės planus sugriaudavo: kažkur giliai viduj tikėjau, jog egzistuoja šioj Žemėj vieta ir man. Tik kur ir šalia ko, aš nė nenutuokiau.

Kiekvieną kartą susiruošus pasiskandinti ar nusinuodyti mano galvoje pasigirsdavo balsas, prašantis išlikti. Švelnius prašymus greitai pakeisdavo isteriški maldavimai. Balsas kartojo, kad aš jam esu reikalinga, nors pati to dar nesuprantu. Šaukė, kad yra, tik jo dar nematau. Mano ryžtui tik didėjant balsas atrodė išgyvenantis dar didesnę tragediją, nei aš pati savame pasaulyje. Naivi mintis šmėkštelėdavo, jog galbūt reikia dar pabūti ir palaukti. Juk numirti visada spėsi, o šį gyvenimą nugyventi - tikriausiai ne.

Kaip ir minėjau, viduje niekada nesijaučiau vieniša. Tas begalybės jausmas esantis viduje užpildydavo visas tuštumas. O gal toji begalybė ir buvo manoji tuštuma. Tačiau vieną dieną ėmė ir prasidėjo keisti dalykai.

Eilinė diena pilna eilinių kančių, kaip kad nepadaryti rytdienos namų darbai, pikta mokytoja, ginčai su tėvais dėl neišsiurbto kambario – viskas buvo kaip ir įprastai dozuojama dienai, bet naktis praskleidė šydą ir nuo tada viskas buvo kitaip. Aš išprotėjau, nugrimzdau į dar nepažįstamas gelmes ir virtau įpatinga: šventają ar bukaprote – kiek rodo istorija, visais amžiais tai nelabai kuo ir skyrėsi. Užmerkiau akis ir pabudus daugiau niekada nebebuvau tokia, kaip ankščiau.

_____________________________________________________________________

Pati iš savęs jaučiu tik begalybę ir kad man labai keista. 

visada.labai.keista.

beribė būtis

Atmintis toks apgaulingas dalykas, jog dažniausiai nė nesuvoki ties kur ji prasideda ir ties kur baigiasi. Veiksmas, jausmas, pasekmės - visa tai turbūt tik tavo vaizduotės padarinys. Kažkas galbūt buvo taip, bet gal ir kitaip. Perdaug negalvodamas, iš inercijos žengi žingsnį į priekį.

Istorija prasideda tamsiame, niūriame kambaryje, kuriame aš rašau savo bakalaurinį darbą. Butas dvelkia šimtaprocentiniu sovietmečiu. Berašydama ant stalo pamatau baltą popieriaus lapą, kuriame privalau parašyti CV... gyvenimui. Žiūriu į jį ir galvoju, kokia didelė garbė bei atsakomybė man išpuolė. CV ne darbui, o gyvenimui, kurį skaitys visas pasaulis.
Euforijos jausmo apimta išeinu iš tamsaus kambario. Pasirodo, visą laiką buvau menkai pažįstamo miestelio bažnyčioje. Palengva, besigrožėdama kalnais ir slėniais pasipuošusia gamta, leidžiuosi nuo didelės kalvos. Mėgaujuosi savo vidinio pasaulio ir peizažo harmonija. Staiga iš už posūkio sutinku grupę žmonių, iš esmės labai panašių į mane - juodai apsirengusių, gigantiškas batais, ilgais apsiaustais. Nužvelgiu juos ir suprantu, kad esu viena jų, bet ne su jais. Jie eina ten, iš kur aš ką tik išėjau. Akimirkai pasijutau pranašesnė, nes mano patirtis jau veda tolyn.
Su jais prasilenkus išvystu dar daugiau panašių žmonių - tai po vieną, tai grupelėmis jie lipa į kalvą bažnyčios link. Nesuprantu, kodėl toji vieta juos taip traukia - kiek prisimenu, ten jaučiausi tarsi tamsiame, purvu,  depresija ir vienatve persigėrusiame kalėjime.
Man bevaikštant vieninteliu ten esančiu šaligatviu, prieinu didelę jūrą. Ant betoninio aukšto kranto vyksta kažkoks festivalis. Žmonės kalbasi, dainuoja, šoka. Tačiau teritorija nėra aptverta, todėl pajuntu akivaizdų pavojų atsidurti po vandeniu. Jūra nerimastingai banguoja, o mane vis labiau traukia prie šalia esančio pavojaus.
Prieinu prie neapsaugoto šlaito ir pasižiūriu į dugną. Nežinau kodėl, bet visada jaučiau silpnybę dugnams - galėčiau valandų valandas sėdėti prie kranto ir bandyti įžvelgti, kas glūdi jame. Tačiau šįkart priėjus pamatau, jog tai peršviečiamas vanduo, kurio dugne plaukioja daugybė mažų juodų žuvelių. Dar niekada nebuvau mačiusi tokio didelio ir tankaus žuvų spiečiaus, Supratau, kad atsikartoja tas pats sapnų motyvas - juodi, gilūs vandenys, kurie priėjus pasidaro aiškūs ir skaidrūs. Kaip visada.
Pasirodžius sutemai, veiksmas persikėlė ant beribės pievos, o galbūt tai tebuvo mano lova. Kambarys po atviru dangumi - begalybės grožis ir amžinas nerimas. Nerimas, nes besimėgaujant vaizdu aš vėl pamačiau neaiškius skraidančius objektus. Žinojau, kad iš taip aukštai jie manęs nemato, todėl ėmiau raginti visus pasižiūrėti į viršų, tačiau vos tik žmonės manęs paklausydavo, visi objektai užgęsdavo. Kartą, du, tris ir niekas manimi nebepasitikėjo. Ir kaip įrodyti, jog iš tiesų mačiau....?
Iš minios liko tik vienas žmogus, kuris niekur nedingo -  šalia ir be jokių gyvybės ženklų. Objektai vis intensyviau skersai/išilgai naršė po dangų. Aš šaukiau, bet manęs niekas negirdėjo.
Kai jų gausa danguje nustelbė žvaigždes, panikos apimta ėmiau bet kokia kaina žadinti žmogų. Mano smūgiai darėsi vis stipresni. Tą akimirką, kai viskas atrodė jau pasmerkta likti tik mano atmintyje, jis pabudo. Pažvelgė į dangų ir veiksmas persikėlė kitur.
Einu siauru, asfaltuotu miško keliuku. Iš kairės tankiai augalais pasidengusi pelkė, o iš dešinės - nesibaigiantys miškai. Iš saulės pozicijos suprantu, jog išaušo dar vienas rytas. Tik šį kartą jis buvo žymiai ryškesnis - tarsi viskas, ką apšviečia saulė, akimirksiu pasidengtų auksu. Einu klampios pelkės pakrante ir stebiuosi atgimusiu grožiu gamtoje. Dar niekada viskas nebuvo taip stulbinančiai gražu. Skaidri sąmonė, šviesios mintys.
Staiga už kalno pamačiau iš gėlių žiedų gimstančius baltus, tarytum vatos pūkelius. Vos jaučiamo vėjo pučiami jie palengva kilo į dangų. Tačiau man priartėjus pamačiau, jog tie balti pūkeliai primena žmonių siluetus ir yra žymiai didesni, nei kad galvojau. Smalsumo vedama ėjau vis artyn ir artyn, kol iš visų pūkelių susidėliojo baltas smulkaus žmogaus siluetas. Tarsi pistoleto šūvis mane perskrodė mintis, jog aš gyvenu paveiksle. Paveiksle, kuris neturi nei pradžios, nei pabaigos. Tą garsiai ištarus aš išėjau iš savo kūno, vaizdas pradėjo trauktis ir įsižiūrėjus pamačiau kiekvieną dailininko potėpį ant neišmatuojamo dydžio drobės. Tai gražiausias pasaulio paveikslas. Ir aš gyvenu jame.

Pabudau, tačiau nuo tada gyvenimas pasidarė visai kitoks. O koks, turbūt greitu metu sužinosiu.

neleiski būti žmogumi

Ar rašyti apie rudens grožį, kurio apsuptyje esi? Jie sakytų -  banalu, o aš sakyčiau, jog visi galvoja apie tai, kas yra aplink juos. Mieli žvilgsniai, piktas žodis, rutina apsivijęs nuovargis. Man nereikėjo nieko, kad išvysčiau rytojų. 

Nors oficialiai ruduo tęsiasi jau kelis mėnesius, dar nebuvo dienos, kad pajusčiau jį visa savo žemiška esybe. Viskas taip iš lėto keičiasi, kad net nepajauti kada Tai  būna jau  kitaip. Išskyrus šiandien. Išskyrus tą momentą kai mano nedrąsūs žingsniai pradėjo trypti grožį, kuris  nukrito iš dangaus, o vangiai šviečianti rudeninė saulė priminė, kad po truputį praranda savo galias. Sudie atokaita. 

Aš gyvenu gamtos ritmu. Visada jaučiu, kaip rudeniop maloniai mirštu. Tarsi su mirštančia žaluma išeina ir dalis manęs, dalis, kuri nuolatos atgimsta. Ar tai sąvybės, ar tikėjimas, ar nebyli mintis - aš nežinau. Tiesiog jaučiu, kad nukritus paskutiniems lapams ir jiems susiliejus su rudenine visur esančia purvyne, toje iš grožio gimusioje bjaurastyje paslepiu ir dalį savęs. Niekas neslepia to, kas nebrangu. Galbūt todėl negalėjau gyventi ten, kur nesikeičia metų laikai - aš turiu atlikti dešimtis metų atsikartosiantį ritualą, net jei jo prasmės niekada nesužinosiu, kaip ir niekada nesužinosiu kodėl viskas būna.

Kai lieku viena, su savo gražiu ir jaukiu pasauliu, mane neretai apima didelė baimė. Baimė, kad viskas yra. Baimė, kad nežinau, kaip bus. Baimė, jog tikrai kažkas kažkaip bus. Bijau, nes atrodo, kad aš nieko iš tikrųjų nebebijau. Nei gyvenimo, nei senatvės, nei ligų. Vidinis susitaikymas su neišvengiamybe? Turbūt. Jei viskas, kas vyksta, vyksta būtinai, vadinasi, man nėra dėl ko nerimauti. Daug liūdniau emigrantų palikti vieniši vaikai, be vertybių ir priklausomybės jausmo auganti prarastoji karta su neįžiebta vidine šviesa viduje.

O rytoj aš vėl bijosiu. Bijosiu, kad nesugebu bendrauti, kad šalia svetimų aš esu visai kitas žmogus, nei pati su savimi. Bijosiu, nes kiekvieną dieną jie tyko įsibrauti į tai, ką slepiu nuo visų mirtingųjų. Juk to, kas iš tiesų brangu, nereikia demonstruoti. Savo pasaulį reikia saugoti. Tik tu žinai, tik tau ramu. Apsikabini save ir mėgaujiesi gimstančia tobula mintim. 

____________________________________________________________________________

Uždegiau kambaryje šviesą ir gražių minčių spiečius mane paliko. Viskas, kas vertinga, tepasilieka tamsoje. 

Soundtrack: https://www.youtube.com/watch?v=uc_aci4zSKc

Visapatis.

Kai nuspręndi, jog jie išėjo, netikėtai viskas grįžta. Būtinai tada, kai mažiausiai to tikiesi. Užmerki apsunkusias akis ir vėl pasieki žvaigždes.
Pasitaiko dienų, kuomet krenti į lovą tikrai tik miegoti. Tos dienos produktyvumu nė iš tolo neprimena tų, kurioms einant į pabaigą, nevilties kupinas atsiguli į nepatogią viengulę lovą, apsikloji antklode tiek, kad liktų tik gyvo sutvėrimo kontūrai ir iki paryčių prašai idėjų, kad šios nustotų suktis galvoje. Juk laikas miegoti.
Tačiau dabar įvairiapusis produktyvumas liejasi per kraštus. Nė neprisimenu, kokius pojūčius suteikdavo nemiga - dabar liko tik žodis, kurio aidesys dar skamba kažkur praeityje. Aidesys, kuris negailestingai iškraipo praeities atogarsius, sunaikina tikrąją reikšmę ir aš nebesuprantu prisiminimų kalbos. Išlieka tik įtarimas, jog ten galėjo būti mano gyvenimas. Gyvenimas, išbarstęs sėklas, kurias Vėjas-Lemtis išnešiojo po svetimą žemę. O aš ėmiau ir netyčia sudygau.
Esu ten, kur jauku ir gera. Pamiršau ką reiškia pabusti vidury nakties kankinamai šalčio ar shyzų. Atsigulu ir tobula būtis pati mane susiranda: apkloja nuo pasaulio siaubų ir viskas pranyksta tamsos gražume.
Tą naktį viskas buvo taip pat. Gėris ir grožis vėl virto materija, kuri  palengva plaukė mano kūnu. Keli palaimos pilni atsidusimai - ir aš jau nebe šiame pasaulyje.
Jaučiu, kaip protu nesuvokiama jėga mane pakelia į viršų. Palengva ir iš lėto matau, kaip kylu: man vos apsipratus, pakilimo greitis ėmė didėti, kol vos per kelis akimirksnius praskriejau ir debesis, ir visus atmosferos sluoksnius.
Aš kosmose. Viena, pati su savimi, nesuvokiamos jėgos keliama į viršų skrieju tolyn. Mano greitis, kaip ir didybė - neišmatuojama. Žvaigždes akimirksiu keičia kitos, o viskas ką jaučiu yra absoliuti egzistencijos pilnatvė. Mano kūną lengvai šaldo netikėta visa apimančios laimės pajauta. Tolumoje, ūko pavidalu, matau Jį. Tarsi visas dangus būtų Tai.
Jo veido kontūrai padengti ryškiomis spalvomis, kurios teikia malonumą akiai derėdamos prie žvaigždėto dangaus. Pajutus nuostabą dėl matomo reginio, mano greitis palengva lėtėja. Visapačio veidas, esantis per visą dangų, nusišypso man. Akimirksiu planetos apsisuka aplink savo orbitą ir viskas vėl stoja į savo vietas. Mano kūnas išnyksta ir aš grakščiai lieku plūduriuoti vakuume.
Iki šiol užsimerkus regiu lekiančias žvaigždes. Matau ir Visapatį.
Tik nežinau, ar tai buvo dievas, ar mano meilė.

Muzika: http://obsrr.bandcamp.com/track/jeronimo-rauda-gegu-s-m-nes

https://vilkduja.bandcamp.com/track/druskyt-saltie