Tuesday 6 September 2016

blokai

Visur besiskverbiantis, viską nušviečiantis vidinis žinojimas. Apvalkalams nukritus besireiškianti esatis. Tokia didybė, tokia galia, o būtis taip sudėliojo, kad pats didžiausias išlieka nematomas. Sujungtas kelias kažkada išsiskiria, upės suteka į vieną. Begaliniai tėkmės ratai ir amžinos prasmės ieškojimas pamiršus: būk kaip upė.
Esmių medžioklėj pasiklydę žmonės, nerandantys kelio atgal. Būtent jie, labiausiai pasiklydę, jaus atradę tikrų tikriausią, visą apimantį žinojimą ir taisykles, tinkančias kiekvienam. Juk mums visiems galioja tie patys dėsniai, tiesa?... Bet išsilaisvinimo žaidime laimi supratę veikiančią, užslėptą sistemą, o ne tie, kurie aklai seka išankstinį, prasmės savyje neturintį nurodymą.
Visi mes kažką žinom. Nieko naujo, jei tas žinojimas skirsis nuo kito žinojimo. Kuris kaltas, o  kuris teisus? Tai tik empirinių patirčių spąstai. Spąstai, skirti atitraukti jus nuo tikros esmės, kaip seriale uždelsta atomazga įvilkta papildomais siužetais, vardan eterio laiko, vardan pribrandintos situacijos, vardan galutinio jausmo, susiformuosiančio tik rezultate.
Gyvenimo srovė, išgalvota visuomenė ir jos apsireiškimo forma, kuri tėra dar vienas siužetas skirtas laiko tąsai, esmės nežinojimui, tačiau tuo pačiu ir gilinantis suvokimą, situacijos pažinimą. Juk visada yra ruošiamasi rezultatui, nors masė neretai gyvena tik siužetais ir reklamomis, atitoldama nuo kelio, pamiršdama tikslą, žvelgdama į pilnatvės atspindžių karalystę bet nesivarginanti pasukti galvą ir pamatyti už nugaros ramiai plūduriuojančią realybę.
Namai, sudėti iš blokų. Gatvės pilnos ribų. Išgalvotų moralės kodeksų kirtis prigimčiai. Akys, žvelgiančios į asfaltą. Žiūrėjimas į savo dailų atvaizdą veidrodyje, širdyje nešiojant dar vieną... bloką.
Ir parodykit nors vieną, kuris žiūrėdamas į skaidrų naktinį dangų nepajaučia savo esmės. Nors vieną, kuris tą akimirką nesijaučia vienis su ne dar vienu šios žemės parazitu, gyvenančiu pagal instinktų/malonumų tvarką, o su visata, jos nesuvokiama, bet vos regima didybe, esančia kažkur toli, o iš tiesų tik tavyje. Parodykit nors vieną ir jums bus aišku, jog tikroji jungtis slypi ne dirbtinai sukurtame visuomenės modelyje, o ten, po dar vienos bjaurios dienos pakėlus akis, nemąstant, negalvojant, neįsivaizduojant o iki slapčiausių gelmių žinant, jog dangus nėra toli.
Jis - čia.
_________________
Kartais taip gera turėti šalia žmonių, žinančių, kas su tavimi iš tiesų vyksta.

No comments:

Post a Comment