Dar viena diena kalendoriuje. Namus palikusi bėgu link tariamai galutinės stotelės. Gatvės tuščios, pirmieji nukritę ir šlavėjų pamiršti lapai man jau po visa kas šventa trypiančiomis žmogiškomis kojomis. O dar vakar jie nebyliai dainavo apie vasarą.
Minia klajojančios gyvasties, tariamai radusios savo vietą gyvenime, o iš tiesų kiekvienas slepia tik dar po vieną tuštumą savyje.
Štai vaikas prasilenkdamas stumteli pečiu. Skuodžia, tarytum lėktų į prasmę nežinodamas, jog durys visada visiems tik vienos. Amžinybė pati ateis. Išlauk.
Tyliai slenka niekada nenorėjęs nei gimti, nei gyventi - Prakeiktasis, mūsų šios istorijos herojus. Gyvybė užkrauna naštą. Visi plaukia, o aš ant kelių žvyru einu. Tu ne Kristus, kad varvantį kraują tauta nubučiuotų. Tu esi Prakeiktasis: ir nuo tavęs bėga mirtis. Tikslo savyje neturintis, iš visatos plano išbrauktas patirčių pasaulio klajūnas, be nieko, išskyrus kūną - kūną, kurio niekada nenorėjai, kurį užkastum šią akimirką po dviejų metrų duobe bet vis... bijai. Ir to niekam nesakai. Net sau, netyčia,vienai akimirkai pajutęs nebūties dvelksmą tu ir vėl bėgi. Ratu aplink žemę.
Ar skaičiavai savo gyvenimo pilnatis? Ne, nes pameni tik josios vardą, kažkur giliai kūne įrėžtą ir pamirštą. Pamirštą, kaip ir pati esmė. Tavo kvėpsmo esmė.
Ateik štai čia. Nebijok. Taurė karšto su akcija pirkto vyno tau jau paruošta. Ant šios žemės sėdi žmonės, kurie kaip ir tu - lėtai gurkšnodami laukia tikslo į svečius užeisiančio.
No comments:
Post a Comment