pastovus dalykas aplankyt save

Srautai teka, veiksmas vyksta.
Dievas  pašaukia  mano gyvenimo produktyvumo diagramos aptarimui ir aš žinau, jog privalau ateiti. Tarsi kito varianto nė būti negali. Lipu tamsaus, siauro bokšto apskritai einančiais laiptais, kurių nejuosia joks turėklas. Aš visada bijau laiptų be turėklų, nes keistai minčiai gimus, lipant man dažnai susipina kojos. Bet šiandien, Dievui pakvietus, nė nepajutau kiek šimtų laiptų įveikiau: turėjau kristi, galėjo ir galva susisukti, bet nieko panašaus neįvyko. Kai tikslas aiškus, net nepastebi galimų kliūčių. Juk tam tiesiog nėra laiko.
Su kiekvienu mano įsivaizduojamai įveiktu aukštu darosi vis šviesiau, kol staiga visa tamsa pasidengia baltu tviskėjimu ir prieš save, laiptų pabaigoje išvystu vieninteles ten esančias duris. Man nė deramai nepriėjus, jos tyliai atsidaro.
Aš ir vėl toje pačioje klasėje, kurią nuolatos sapnuoju. Pirmą kartą į ją įžengiau pernai vasarą,kuomet supratau, jog nuo tos dienos viskas bus ypatinga. Taip ir buvo. Tačiau šiandien čia nevyko nežemiškų poveikių tyrimų paskaita. Šiandien čia manęs nemokė vienas iš pačių Moai egzistavimo paslapčių. Dabar priešais  - pats Dievas, rankose (o gal tik man taip atrodo) laikantis daugybę baltų, didelių lapų, kuriuose yra man nesuprantamos, įvairiomis spalvomis nupieštos diagramos. Jam lėtai artėjant bandau apsiprasti su akinančia šviesa, sklindančia ir pro langus, ir nuo jo.
- Štai čia yra tavo gyvenimo ir vidinio tobulėjimo statistika.- tarytum be žodžių, be garso, bet man visiškai aiškiai tarė jis. - Šioje vietoje yra statistinio žmogaus suvokimas ir žinios, o čia - tavo.
Susidomėjusi pasilenkiau arčiau ir pamačiau tai, ko visiškai nesitikėjau. Pasimečiau ir nebežinojau, kaip reaguoti ir kaip viską suprasti. Lyg skaitydamas mano mintis, Dievas, nesulaukęs atsakymo, po truputį pradėjo man viską aiškinti.
- Matai, kaip tavo žinios augo per visą gyvenimą.- jis rodė į vieną ilgą, gerokai aukščiau  nei kitų žmonių,  prasidėjusią ir greitai kylančią kreivę į viršų. - O dabar pasižiūrėk į šių metų statistiką. Štai tiek žmogus patobulėja per metus, o tiek patobulėjai tu.
Diagramoje pamačiau, jog linija, reiškianti mane, staigiai kilo į viršų ir išėjo už tariamų ribų. Tuo metu antroji, kuri reiškė statistinį žmogų, be žymių pokyčių liko kažkur apačioje. Pasijutau tarsi būčiau įkyri, visatos taisykles griaunanti būtybė. Susigėdusi ir pilna man nederančio nerimo nuleidau akis žemyn. Norėjau atsiprašyti, o akimirką gal net ir nebūti. Tarsi prisidirbęs tėvų vaikas,  impulso o ne konkretaus, pagrįsto tikslo vedamas, tylėjau ir laukiau.
- Pati matai savo akivaizdų progresą. - ramiu balsu, lyg nematydamas mano subjurusios nuotaikos, toliau kalbėjo Jis. - Atėjo tas metas, kai pasiekei atitinkamą lygį, kuomet visos reikalingos žinios, skirtos didingiems darbams, jau yra tavyje, todėl nelauk ir pradėk.
Mano gyvenimo tikslai jau seniai išgryninti ir aiškūs, tačiau visuomet jaučiausi nepakankamai žinanti, suprantanti, mokanti. Atrodė, jog vidinės spragos tokios didelės, kad matosi net tolimiausiuose pasaulio kampeliuose. Tūkstančiai dienų kruopščiam jų likdvidavimui ir neišjaustas rezultatas. Kaip visada.
Akys apgauna, pojūčiai meluoja. Žvilgsnis ir vėl atsargiai slinko popieriaus lapu.
-Tu juk žinai, ką turi daryti. Vienetai išeina už šios sistemos ribų, todėl privalai pradėti dirbti. Priklausai toms kelioms dešimtims, kurių galioje buvo nušviesti žmoniją. Tavo laikas jau atėjo.
Nerimą keitė visa persmelkianti motyvacija. Saulės spinduliai vis agresyviau skverbėsi pro langus, kol išnyko visi daiktai, sienos ir bet kokie kontūrai. Likau viena visa apimančioje šviesoje, o po sekundės nebeliko ir manęs.
Pasauliai susidaužė ir išaušo naujas rytojus.

amžiai

Rašymas perdaug negalvojant yra savotiška meditacija: atjungi prieigą prie Žemės ir paklysti minčių labirintuose. Tai bent palaima apima, kai kažkas mane dar skaito.
Pastarąsias dienas dirbdama prie savo slaptų archyvų vėl praskleidžiau praeities šydą. Ar ne komplimentas gyvenimui, kai grožiesi savo praeitimi?
Šlifuojamas tekstas prisigeria veidmainystės, o šiandien aš noriu pasimaskatuot savo atvirom žaizdom. Gero apetito, mielieji.

                                                                II
Dienos bėgo greitai. Saulė, mėnulis, debesys, sniegas, lietus pamainomis atlikinėjo savo darbus. Tik žmogus šiam pasaulį savo vietos nerado: ieškojo meilės, bet rado tą, kurios jam nereikėjo, ieškojo pinigų, bet jų niekada nebuvo gana, ieškojo laimės pats nesuprasdamas, kad ir ji tėra žemiška kančia. Taip bėgo amžiai, tokiu būdu jie ir bėgs. Ne mums, netobuliesiems, atsisakyti tuščių malonumų ir šalia tūnančios pražūties. Išmatų dvelksmas lydi nuo gimimo iki mirties. Kam keisti, jei gali susitaikyti?

O susitaikyti aš nemokėjau. Ieškodama atsakymų į savo žemiškos būties klausimus pajusdavau tik nebylų begalybės dvelksmą. Tai vyko taip dažnai, jog net nustojau klausti, o mano žingsnius telydėjo nežinojimo palaima. Žmonės ėmė tolti, o aš likau plūduriuoti savo vidiniame kosmose.

Paauglystė skaičiais tęstis turėjo dar kelis metus. Rodos, su vis aiškiau pasireiškiančia laisve atsivėrė mėlynas dangus ir gyvenimas, kaip iš tiesų nori. Ar ne skaudu turėtų būti tėvams, kai jų vaikai laukia pilnametystės teigdami, jog „pagaliau gyvens kaip nori?“. Galbūt vertėtų susimąstyti apie netinkamas narvo sąlygas.

O aš gyvenimu „kaip noriu“ nesidžiaugiau, nes iš tiesų nė nenorėjau būti. Stūmiau gyvenimo laiką, belaudama mirties į svečius užeisiančios. Skaičiau visas iš eilės knygas ir svajojau apie tą momentą, kada man nereikės nei valgyti, nei kalbėti. Pagaliau.

Tačiau  artimos sielos troškimas visus savižudybės planus sugriaudavo: kažkur giliai viduj tikėjau, jog egzistuoja šioj Žemėj vieta ir man. Tik kur ir šalia ko, aš nė nenutuokiau.

Kiekvieną kartą susiruošus pasiskandinti ar nusinuodyti mano galvoje pasigirsdavo balsas, prašantis išlikti. Švelnius prašymus greitai pakeisdavo isteriški maldavimai. Balsas kartojo, kad aš jam esu reikalinga, nors pati to dar nesuprantu. Šaukė, kad yra, tik jo dar nematau. Mano ryžtui tik didėjant balsas atrodė išgyvenantis dar didesnę tragediją, nei aš pati savame pasaulyje. Naivi mintis šmėkštelėdavo, jog galbūt reikia dar pabūti ir palaukti. Juk numirti visada spėsi, o šį gyvenimą nugyventi - tikriausiai ne.

Kaip ir minėjau, viduje niekada nesijaučiau vieniša. Tas begalybės jausmas esantis viduje užpildydavo visas tuštumas. O gal toji begalybė ir buvo manoji tuštuma. Tačiau vieną dieną ėmė ir prasidėjo keisti dalykai.

Eilinė diena pilna eilinių kančių, kaip kad nepadaryti rytdienos namų darbai, pikta mokytoja, ginčai su tėvais dėl neišsiurbto kambario – viskas buvo kaip ir įprastai dozuojama dienai, bet naktis praskleidė šydą ir nuo tada viskas buvo kitaip. Aš išprotėjau, nugrimzdau į dar nepažįstamas gelmes ir virtau įpatinga: šventają ar bukaprote – kiek rodo istorija, visais amžiais tai nelabai kuo ir skyrėsi. Užmerkiau akis ir pabudus daugiau niekada nebebuvau tokia, kaip ankščiau.

_____________________________________________________________________

Pati iš savęs jaučiu tik begalybę ir kad man labai keista. 

visada.labai.keista.

beribė būtis

Atmintis toks apgaulingas dalykas, jog dažniausiai nė nesuvoki ties kur ji prasideda ir ties kur baigiasi. Veiksmas, jausmas, pasekmės - visa tai turbūt tik tavo vaizduotės padarinys. Kažkas galbūt buvo taip, bet gal ir kitaip. Perdaug negalvodamas, iš inercijos žengi žingsnį į priekį.

Istorija prasideda tamsiame, niūriame kambaryje, kuriame aš rašau savo bakalaurinį darbą. Butas dvelkia šimtaprocentiniu sovietmečiu. Berašydama ant stalo pamatau baltą popieriaus lapą, kuriame privalau parašyti CV... gyvenimui. Žiūriu į jį ir galvoju, kokia didelė garbė bei atsakomybė man išpuolė. CV ne darbui, o gyvenimui, kurį skaitys visas pasaulis.
Euforijos jausmo apimta išeinu iš tamsaus kambario. Pasirodo, visą laiką buvau menkai pažįstamo miestelio bažnyčioje. Palengva, besigrožėdama kalnais ir slėniais pasipuošusia gamta, leidžiuosi nuo didelės kalvos. Mėgaujuosi savo vidinio pasaulio ir peizažo harmonija. Staiga iš už posūkio sutinku grupę žmonių, iš esmės labai panašių į mane - juodai apsirengusių, gigantiškas batais, ilgais apsiaustais. Nužvelgiu juos ir suprantu, kad esu viena jų, bet ne su jais. Jie eina ten, iš kur aš ką tik išėjau. Akimirkai pasijutau pranašesnė, nes mano patirtis jau veda tolyn.
Su jais prasilenkus išvystu dar daugiau panašių žmonių - tai po vieną, tai grupelėmis jie lipa į kalvą bažnyčios link. Nesuprantu, kodėl toji vieta juos taip traukia - kiek prisimenu, ten jaučiausi tarsi tamsiame, purvu,  depresija ir vienatve persigėrusiame kalėjime.
Man bevaikštant vieninteliu ten esančiu šaligatviu, prieinu didelę jūrą. Ant betoninio aukšto kranto vyksta kažkoks festivalis. Žmonės kalbasi, dainuoja, šoka. Tačiau teritorija nėra aptverta, todėl pajuntu akivaizdų pavojų atsidurti po vandeniu. Jūra nerimastingai banguoja, o mane vis labiau traukia prie šalia esančio pavojaus.
Prieinu prie neapsaugoto šlaito ir pasižiūriu į dugną. Nežinau kodėl, bet visada jaučiau silpnybę dugnams - galėčiau valandų valandas sėdėti prie kranto ir bandyti įžvelgti, kas glūdi jame. Tačiau šįkart priėjus pamatau, jog tai peršviečiamas vanduo, kurio dugne plaukioja daugybė mažų juodų žuvelių. Dar niekada nebuvau mačiusi tokio didelio ir tankaus žuvų spiečiaus, Supratau, kad atsikartoja tas pats sapnų motyvas - juodi, gilūs vandenys, kurie priėjus pasidaro aiškūs ir skaidrūs. Kaip visada.
Pasirodžius sutemai, veiksmas persikėlė ant beribės pievos, o galbūt tai tebuvo mano lova. Kambarys po atviru dangumi - begalybės grožis ir amžinas nerimas. Nerimas, nes besimėgaujant vaizdu aš vėl pamačiau neaiškius skraidančius objektus. Žinojau, kad iš taip aukštai jie manęs nemato, todėl ėmiau raginti visus pasižiūrėti į viršų, tačiau vos tik žmonės manęs paklausydavo, visi objektai užgęsdavo. Kartą, du, tris ir niekas manimi nebepasitikėjo. Ir kaip įrodyti, jog iš tiesų mačiau....?
Iš minios liko tik vienas žmogus, kuris niekur nedingo -  šalia ir be jokių gyvybės ženklų. Objektai vis intensyviau skersai/išilgai naršė po dangų. Aš šaukiau, bet manęs niekas negirdėjo.
Kai jų gausa danguje nustelbė žvaigždes, panikos apimta ėmiau bet kokia kaina žadinti žmogų. Mano smūgiai darėsi vis stipresni. Tą akimirką, kai viskas atrodė jau pasmerkta likti tik mano atmintyje, jis pabudo. Pažvelgė į dangų ir veiksmas persikėlė kitur.
Einu siauru, asfaltuotu miško keliuku. Iš kairės tankiai augalais pasidengusi pelkė, o iš dešinės - nesibaigiantys miškai. Iš saulės pozicijos suprantu, jog išaušo dar vienas rytas. Tik šį kartą jis buvo žymiai ryškesnis - tarsi viskas, ką apšviečia saulė, akimirksiu pasidengtų auksu. Einu klampios pelkės pakrante ir stebiuosi atgimusiu grožiu gamtoje. Dar niekada viskas nebuvo taip stulbinančiai gražu. Skaidri sąmonė, šviesios mintys.
Staiga už kalno pamačiau iš gėlių žiedų gimstančius baltus, tarytum vatos pūkelius. Vos jaučiamo vėjo pučiami jie palengva kilo į dangų. Tačiau man priartėjus pamačiau, jog tie balti pūkeliai primena žmonių siluetus ir yra žymiai didesni, nei kad galvojau. Smalsumo vedama ėjau vis artyn ir artyn, kol iš visų pūkelių susidėliojo baltas smulkaus žmogaus siluetas. Tarsi pistoleto šūvis mane perskrodė mintis, jog aš gyvenu paveiksle. Paveiksle, kuris neturi nei pradžios, nei pabaigos. Tą garsiai ištarus aš išėjau iš savo kūno, vaizdas pradėjo trauktis ir įsižiūrėjus pamačiau kiekvieną dailininko potėpį ant neišmatuojamo dydžio drobės. Tai gražiausias pasaulio paveikslas. Ir aš gyvenu jame.

Pabudau, tačiau nuo tada gyvenimas pasidarė visai kitoks. O koks, turbūt greitu metu sužinosiu.

neleiski būti žmogumi

Ar rašyti apie rudens grožį, kurio apsuptyje esi? Jie sakytų -  banalu, o aš sakyčiau, jog visi galvoja apie tai, kas yra aplink juos. Mieli žvilgsniai, piktas žodis, rutina apsivijęs nuovargis. Man nereikėjo nieko, kad išvysčiau rytojų. 

Nors oficialiai ruduo tęsiasi jau kelis mėnesius, dar nebuvo dienos, kad pajusčiau jį visa savo žemiška esybe. Viskas taip iš lėto keičiasi, kad net nepajauti kada Tai  būna jau  kitaip. Išskyrus šiandien. Išskyrus tą momentą kai mano nedrąsūs žingsniai pradėjo trypti grožį, kuris  nukrito iš dangaus, o vangiai šviečianti rudeninė saulė priminė, kad po truputį praranda savo galias. Sudie atokaita. 

Aš gyvenu gamtos ritmu. Visada jaučiu, kaip rudeniop maloniai mirštu. Tarsi su mirštančia žaluma išeina ir dalis manęs, dalis, kuri nuolatos atgimsta. Ar tai sąvybės, ar tikėjimas, ar nebyli mintis - aš nežinau. Tiesiog jaučiu, kad nukritus paskutiniems lapams ir jiems susiliejus su rudenine visur esančia purvyne, toje iš grožio gimusioje bjaurastyje paslepiu ir dalį savęs. Niekas neslepia to, kas nebrangu. Galbūt todėl negalėjau gyventi ten, kur nesikeičia metų laikai - aš turiu atlikti dešimtis metų atsikartosiantį ritualą, net jei jo prasmės niekada nesužinosiu, kaip ir niekada nesužinosiu kodėl viskas būna.

Kai lieku viena, su savo gražiu ir jaukiu pasauliu, mane neretai apima didelė baimė. Baimė, kad viskas yra. Baimė, kad nežinau, kaip bus. Baimė, jog tikrai kažkas kažkaip bus. Bijau, nes atrodo, kad aš nieko iš tikrųjų nebebijau. Nei gyvenimo, nei senatvės, nei ligų. Vidinis susitaikymas su neišvengiamybe? Turbūt. Jei viskas, kas vyksta, vyksta būtinai, vadinasi, man nėra dėl ko nerimauti. Daug liūdniau emigrantų palikti vieniši vaikai, be vertybių ir priklausomybės jausmo auganti prarastoji karta su neįžiebta vidine šviesa viduje.

O rytoj aš vėl bijosiu. Bijosiu, kad nesugebu bendrauti, kad šalia svetimų aš esu visai kitas žmogus, nei pati su savimi. Bijosiu, nes kiekvieną dieną jie tyko įsibrauti į tai, ką slepiu nuo visų mirtingųjų. Juk to, kas iš tiesų brangu, nereikia demonstruoti. Savo pasaulį reikia saugoti. Tik tu žinai, tik tau ramu. Apsikabini save ir mėgaujiesi gimstančia tobula mintim. 

____________________________________________________________________________

Uždegiau kambaryje šviesą ir gražių minčių spiečius mane paliko. Viskas, kas vertinga, tepasilieka tamsoje. 

Soundtrack: https://www.youtube.com/watch?v=uc_aci4zSKc

Visapatis.

Kai nuspręndi, jog jie išėjo, netikėtai viskas grįžta. Būtinai tada, kai mažiausiai to tikiesi. Užmerki apsunkusias akis ir vėl pasieki žvaigždes.
Pasitaiko dienų, kuomet krenti į lovą tikrai tik miegoti. Tos dienos produktyvumu nė iš tolo neprimena tų, kurioms einant į pabaigą, nevilties kupinas atsiguli į nepatogią viengulę lovą, apsikloji antklode tiek, kad liktų tik gyvo sutvėrimo kontūrai ir iki paryčių prašai idėjų, kad šios nustotų suktis galvoje. Juk laikas miegoti.
Tačiau dabar įvairiapusis produktyvumas liejasi per kraštus. Nė neprisimenu, kokius pojūčius suteikdavo nemiga - dabar liko tik žodis, kurio aidesys dar skamba kažkur praeityje. Aidesys, kuris negailestingai iškraipo praeities atogarsius, sunaikina tikrąją reikšmę ir aš nebesuprantu prisiminimų kalbos. Išlieka tik įtarimas, jog ten galėjo būti mano gyvenimas. Gyvenimas, išbarstęs sėklas, kurias Vėjas-Lemtis išnešiojo po svetimą žemę. O aš ėmiau ir netyčia sudygau.
Esu ten, kur jauku ir gera. Pamiršau ką reiškia pabusti vidury nakties kankinamai šalčio ar shyzų. Atsigulu ir tobula būtis pati mane susiranda: apkloja nuo pasaulio siaubų ir viskas pranyksta tamsos gražume.
Tą naktį viskas buvo taip pat. Gėris ir grožis vėl virto materija, kuri  palengva plaukė mano kūnu. Keli palaimos pilni atsidusimai - ir aš jau nebe šiame pasaulyje.
Jaučiu, kaip protu nesuvokiama jėga mane pakelia į viršų. Palengva ir iš lėto matau, kaip kylu: man vos apsipratus, pakilimo greitis ėmė didėti, kol vos per kelis akimirksnius praskriejau ir debesis, ir visus atmosferos sluoksnius.
Aš kosmose. Viena, pati su savimi, nesuvokiamos jėgos keliama į viršų skrieju tolyn. Mano greitis, kaip ir didybė - neišmatuojama. Žvaigždes akimirksiu keičia kitos, o viskas ką jaučiu yra absoliuti egzistencijos pilnatvė. Mano kūną lengvai šaldo netikėta visa apimančios laimės pajauta. Tolumoje, ūko pavidalu, matau Jį. Tarsi visas dangus būtų Tai.
Jo veido kontūrai padengti ryškiomis spalvomis, kurios teikia malonumą akiai derėdamos prie žvaigždėto dangaus. Pajutus nuostabą dėl matomo reginio, mano greitis palengva lėtėja. Visapačio veidas, esantis per visą dangų, nusišypso man. Akimirksiu planetos apsisuka aplink savo orbitą ir viskas vėl stoja į savo vietas. Mano kūnas išnyksta ir aš grakščiai lieku plūduriuoti vakuume.
Iki šiol užsimerkus regiu lekiančias žvaigždes. Matau ir Visapatį.
Tik nežinau, ar tai buvo dievas, ar mano meilė.

Muzika: http://obsrr.bandcamp.com/track/jeronimo-rauda-gegu-s-m-nes

https://vilkduja.bandcamp.com/track/druskyt-saltie

where is my mind?

Nepamenu, kaip prasidėjo ta diena: rytas buvo saulėtas, o gal kaip tik lietingas. Net neatsimenu, kur miegojau - regis, pabudau jau gerokai įdienojus eidama Vilniaus senamiesčiu.

Pilkos, niūrios gatvės, ištrinti praeivių veidai, paslėptos emocijos, medžiai nudistai ir dar vienas juodas taškas iš viršaus, einantis prieš srovę, tik ką susipratęs, kad vėl gyvena. Tai- aš. 

Prisimenu tiesiai į mane važiuojančius troleibusus. Menu ir save juose - įlipančią, išlipančią, vėl įlipančią ir vėl išlipančią... Nė vienas jų nevežė ten, kur mano namai. O aš net nenumaniau, kur jie. Juk "vien tik žinantis, kur plaukti, žino, kuris jam vėjas palankiausias."

Viskas, ką prisimenu iš to keisto namų ieškojimo - tik tai, jog aš apytuščiame troleibuse, mes lekiam kosminiu greičiu ir aš suprantu, jog ne į reikiamą įsėdau. Staiga vėl lekiu ir vėl suprantu, kad ne ten. Veiksmas kartojosi dešimtis kartų ir aš sunerimau, jog galbūt pakliuvau į spąstus. Gyvenimo spąstus.

Dabar prieš mane jau stovi didelis, modernus, galbūt penkiaaukštis daugiabutis. Iš lauko pusės matau, jog visuose kambariuose dega gelsvos švieselės- vadinasi, aktyviai apgyvendintas. Ieškodama tos vietos galėjau spėti pasenti, tačiau viso labo dar tik temo. Džiugia nuotaika nuėjau laiptinės durų link.

Kažkuris aukštas, kažkurios durys, kažkokie žmonės, sėdintys visuose geltonoje spalvoje paskendusiuose kambariuose, kažką veikia. Nieko nesupratau - nors man ir nerūpėjo. Juk buvau tvirtai įsitikinusi, kad Jis kažkur visai čia pat. 

Vienas iš nepažįstamų bute esančių vyrų man davė mažą, peršviečiamą buteliuką su tamsiai raudonu krauju. Aš žinojau, jog mane daugybę metų persekioja: buvau su tuo taip smarkiai susitaikiusi, jog net pamiršdavau bent retsykiais apie tai pagalvoti. 

Žinojau ir tai, jog tą kraują turiu kažkaip Jam perduoti, o tie žmonės bute skirti mane saugoti nuo kiekvienos sutiktos mašinos. Jos visos neturėjo vairuotojų-nepriklausomai, nevaldomai skriejo neišmatuojamais greičiais, neturėdamos jokio kito tikslo, kaip tik sunaikinti mane. 

Išėjau iš buto. Aikštelėje nemačiau nė vienos transporto priemonės - taip, čia nieko daugiau aplink nebuvo. Tik aikštelė ir, regis, niekada nesibaigiančios lygumos. Delne slėpiau buteliuką su krauju - jis buvo idealiai sukurtas tam, kad jį gerai paslėpčiau. Žmonės, kuriuos mačiau bute, pavirto tais pačiais beveidžiais praeiviais, kokius sutikau dieną pačiame senamiestyje. Tamsiai pilki drabužiai ir ištrinti veidai - jie apgaulingai virto vienais iš daugumos, kol susilieję su minia išnyko egzistenciniame absurde. 

Bet visa tai buvo tik triukas - triukas, kurio esmės dar ilgai nesupratau. Vieniša ir su vertybe saujoje, nesuprasdama to, kas vyksta, ėjau tolyn plačia gatve, ieškodama Jo. Keista, tačiau visiškai nesijaučiau pasimetusi. Priešingai - neištarus nė vieno žodžio, neuždavus nė vieno klausimo, nepažinodama nė vieno žmogaus, nė akimirkai neabejojau. Aš privalėjau. Tokia mano užduotis.

Ėjau pro parkus, gyvenamuosius rajonus, kol staiga išgirdau triukšmą. Tiesiai į mane važiavo juoda mašina. Stovėjau ir jaučiau mirties alsavimą visai čia pat. Ei, suteik dar nors vieną sekundę. Paskutiniam bučiniui. Tada smūgis, trenksmas ir aš iškritau iš žaidimo. Netikėtai tapau ne dalyve, o stebėtoja. Išgaravau ore ir visa nematoma materija tapo manimi, o aš tapau ja. Buvau viskas ir kartu niekas. O žemiškasis kūnas.... Ar jis išvis egzistavo?

Jaučiau ir Jo skausmą. Tą žudantį, vos pakeliamą jausmą, kai tavo brangiausias žmogus ką tik negrįžtamai išėjo,virto tuštuma ir paliko neužpildomą skylę giliai tavyje. Tą pačią akimirką grįžo ir pilkieji žmonės, kuriems, susiliejus su minia, nepavyko manęs apsaugoti. Jie nesitikėjo. 

Paskui įsivyravo masinis chaosas: riksmai, lekiančios mašinos, žudomi nekalti žmonės, nežemiškų būtybių kerštas. Nežemiškų būtybių? Melavau sau, jog pomirtinis gyvenimas šiek tiek keistas. Visas Vilnius tapo negailestingų kovų zona. Mašinos liepsnojo, o pati žmonija bandė gelbėtis nuo masinio genocido. Regis, viskam atėjo pabaiga.

Staiga dalis manęs persikėlė į kažkokią siaurą, didingų akmeninių pastatų apsuptą gatvelę. Ten buvo Jis. Ir kažkoks vyras prie Jo. Mes tryse ėjome ir daug juokavome. Apie ką - nepamenu, tačiau stebėjau mus tris laimingus ,besidžiaugiančius gyvenimu ir supratau, jog tai galėjo būti ateitis. Nusivylimas. Liūdesys. Ateities vizija, tarsi sudrumstas vanduo, ėmė ir pranyko tamsoje. Paskui sekė akinanti šviesa. Fizinis skausmas. Trenksmas, tarsi būčiau iš kažkur aukštai nukritus žemyn.

Atsimerkiu. O, aš vėl tame pačiame bute. Priešais mane stovi Jis. Dabar aš vėl dalyvauju gyvenimo spektaklyje. Tik kodėl vėl gyva? Kas mane prikėlė? Juk tik ką viskas buvo naikinama. Žemė - ne žmonėms. 

Jo mėlynos, didelės akys viltingai žvelgė į mane. Pajutau, jog rankoje vis dar laikau buteliuką su krauju. Nedrąsiai praskleidžiau delną ir ištiesiau Jo link. Šiek tiek susinepatoginęs vis dėlto paėmė tai, kas Jam priklauso ir įsidėjo į juodų kelnių kišenę. Vienintelis dalykas, kurio tuo metu troškau, tai buvo stipriai jį apkabinti, pajusti nors mažą dalelę žmogiškos realybės ir pasakyti, jog visada Jį mylėsiu. Tarytum skaitydamas mano mintis, Jis ėmė artėti link manęs ir tarsi ruošdamasis pabučiuoti, kaire ranka bandė paliesti mano skruostą. Jo lūpų skonis buvo vienintelis dalykas, kurio tą akimirką troškau. Tačiau staiga mėlynos akys, esančios priešais mane,  ėmė keistis - jos tapo didelės, juodos, o kūnas įgavo pilką spalvą. Mačiau, kaip mano gyvenimo meilė palaipsniui ėmė virsti monstru. Stovėjau šokiruota tokių metamorfozių ir staigiai atsitraukiau nuo Jo. Jis nustebo ir kelių sekundžių bėgyje vėl tapo žmogumi. 

-Tu nežmogus.- išsigandusi, virpančiu balsu, tariau.

-Mylimoji, juk visada tai žinojai. - švelniai atsakė Jis, tačiau daugiau nebesiartino, nors ir taip buvau priremta prie sienos.

- Dabar žinau, kam Tau buvo reikalingas tas kraujas. - norėjau Jo neapkęsti, nes, mano meilė buvo bjaurus, nežemiškos kilmės monstras. Deja, nesugebėjau. Mačiau jame tik žmogų, tą, kurį vienintelį deramai gebėjau mylėti šiame pasaulyje.

-Prisileisk mane. Nebijok. Niekada tavęs nenuskriausiu. - pasakė Jis, meiliai ir atlaidžiai žiūrėdamas man tiesiai į akis. 

Košmariškai bijojau. Akimirką galbūt net būčiau mieliau mirus, nei vėl ėmusi gyventi. Tokia realybė buvo sunkiai pakeliama. Tai buvo žingsnis ne to gyvenimo link, kurio norėjau. Tačiau viskas pasirodė esą neišvengiama. Myliu ne žmogų. Nežinau ką. Gyvulį, pabaisą, demoną, išsigimėlį, kažkokį neaiškios kilmės padarą. O kas blogiausia, jog tiek meilių nužudžius, šios niekaip nesugebėjau pribaigti.

"Einu pas tave, likime"- mintyse tariau sau ir patraukiau, dabar jau net nebežinau ko, link. Mačiau žmogų, bet viskas buvo tik optinė apgaulė. Jame glūdėjo ir ateivis, ir žmogus, kas akivaizdžiai bylojo apie amžiną vidinę kovą. Ir aš pasirinkau kovą su Juo prieš Jį patį. Žengiau tvirtą žingsnį į priekį. Jo rankos atsidūrė ant mano liemens. Mudviejų kūnai, tarsi pradinukų, pasitinkančių pirmą bučinį, virpėjo ir mes skausmingai žvelgėm vienas kitam į akis. Nebijojau jo prisileisti, kuomet mačiau dar likusią dalelę žmogaus, to, kurį taip besąlygiškai myliu. Glaudėmės vis arčiau ir arčiau. 

- Prašau, neleisk tai būtybei tavęs užvaldyti. - tyliai, vos tramdydama ašaras, pašnibždėjau Jam.

- Tu myli ne žmogų manyje. - atsakė jis. - tu sutverta ateiviui. 

Košmariškai bijojau Jo transformacijos, tačiau supratau, jog tai neišvengiama. Privalau išmokti priimti Jį tokį, kokį myliu, tik bijau pamatyti. Sukaupusi drąsą, šiek tiek pasistiebiau ir pabandžiau pasiekti tas dievinamas lūpas. Pajutau kažką svetimo ir tuo pačiu neįtikėtinai artimo. Tai įvyko. Kūną užliejo jaukumas, ramybė ir viltis, jog mes kartu viską ištversim.  

Pabudau savo lovoj. Papusryčiavau, išsiploviau indus ir greitai susidėjau daiktus. Buvo kaip tik laikas judėti stotelės link. Atsisveikinau su kambarioke ir išsikviečiau liftą. Nekantriai laukiau jo atvažiuojančio. Minutė, dvi - susierzinusi vis tikrinu laiką - juk kantrybės pertekliumi niekada nepasižymėjau. Dar šiek tiek palaukus, atsivėrė lifto durys. Žiūrėdama į žemę žengiau žingsnį į priekį. Pamačiau kažkieno kojas. Pakėliau akis - ten buvo Jis. Įėjau į vidų ir atsukau Jam nugarą. Ne, juk taip negali būti...

Štai taip Zaratustra kalbėjo

"...Regiu tave nuodingų musių nukamuotą, matau tave aš visą kruvinai sugeltą; bet tavo išdidumas net pykti nesirengia.
Jos kraujo tavo trokšta tarytum niekuo dėtos, vien kraujo geidžia jų bekraujės sielos - ir gelia jos tave ramių ramiausiai.
Tačiau, o giliaminti, per daug kenti net dėl mažų žaizdelių; ir vos tik pagijai, kaip vėl per tavo ranką ropoja ta pati nuodinga kirmėlė.
Per daug man išdidus atrodai, kad kirmėles šitas besotes traiškyti pradėtum. Tad saugokis, kad tau nebūtų pragaištinga visas tas jų nuodingas neteisybes kęsti.
Aplink tave jos zyzia taip pat ir girdamos tave: jų pagyros - tai įkyrumas. Jos trokšta būti kuo arčiau - prie kūno ir prie tavo kraujo.
Jos pataikauja tau kaip Dievui arba velniui; jos inkščia prieš tave kaip Dievą arba velnią. Ir ką gi padarysi! Tai - pataikūnės vien ir niurzgos, daugiau čia nieko nepridėsi.
Jos tau dažnai meilumą rodo. Tačiau tai visuomet bailių gudrybė buvo. Bailiai yra juk gudrūs!
Jos daug apie tave galvoja ribota savo siela - įtartinas esi joms nuolat! Nes tai, kas daug mąstyti verčia, įtartina pavirsta!
Tave jos baudžia už visas dorybes. Ir tik klaidas tau jos tikrai atleidžia.
Kadangi tu esi švelnus, teisingas, todėl sakai: "Nekaltos jos, kad turi menką būtį". Bet siela jų ribota mano: "Kalta yra vien tik būtis didžioji."
Ir jeigu joms švelnumą rodai, vis tiek jos jaučiasi dar niekinamos; todėl geradarystę tavo grąžina jos niekšybėmis iš pasalų.
Bežodis tavo išdidumas - jis priešingas jų skoniui; jos imtų džiūgauti ir šokti, jei kartą toks kuklus galėtumei pabūti ir nosį pasišautumei užriesti.
Juk tuo,ką žmoguje pažįstam, mes jį ir susargdiname. Tad saugokis mažųjų!
Jie jaučias prieš tave mažyčiai, ir jų menkumas širdyje rusena, kaista, nematomą tau kerštą kursto.
Ar tu nepastebėjai, kaip jie nutildavo tada, kada prie jų prieidavai, kaip silpdavo jų jėgos lyg dūmas gęstančios ugnies?
Taigi, o broli mano, tu sąžinė pikta esi tiems savo artimiesiems: nes jie nėra tavęs verti. Todėl jie neapykanta tau dega ir tavo kraują su džiaugsmu norėtų siurbti.
Tad tavo artimieji: jie visados bus tau nuodingos musės; ir tai, kas tavyje didinga, juos dar nuodingesnius ir į muses panašesnius daryti turi.
Skubėk, o broli mano,- į vienatvę savo, kur rūstūs, stiprūs vėjai pučia! Ne musių vėduokle lemties tau skirta būti."