Štai taip Zaratustra kalbėjo

"...Regiu tave nuodingų musių nukamuotą, matau tave aš visą kruvinai sugeltą; bet tavo išdidumas net pykti nesirengia.
Jos kraujo tavo trokšta tarytum niekuo dėtos, vien kraujo geidžia jų bekraujės sielos - ir gelia jos tave ramių ramiausiai.
Tačiau, o giliaminti, per daug kenti net dėl mažų žaizdelių; ir vos tik pagijai, kaip vėl per tavo ranką ropoja ta pati nuodinga kirmėlė.
Per daug man išdidus atrodai, kad kirmėles šitas besotes traiškyti pradėtum. Tad saugokis, kad tau nebūtų pragaištinga visas tas jų nuodingas neteisybes kęsti.
Aplink tave jos zyzia taip pat ir girdamos tave: jų pagyros - tai įkyrumas. Jos trokšta būti kuo arčiau - prie kūno ir prie tavo kraujo.
Jos pataikauja tau kaip Dievui arba velniui; jos inkščia prieš tave kaip Dievą arba velnią. Ir ką gi padarysi! Tai - pataikūnės vien ir niurzgos, daugiau čia nieko nepridėsi.
Jos tau dažnai meilumą rodo. Tačiau tai visuomet bailių gudrybė buvo. Bailiai yra juk gudrūs!
Jos daug apie tave galvoja ribota savo siela - įtartinas esi joms nuolat! Nes tai, kas daug mąstyti verčia, įtartina pavirsta!
Tave jos baudžia už visas dorybes. Ir tik klaidas tau jos tikrai atleidžia.
Kadangi tu esi švelnus, teisingas, todėl sakai: "Nekaltos jos, kad turi menką būtį". Bet siela jų ribota mano: "Kalta yra vien tik būtis didžioji."
Ir jeigu joms švelnumą rodai, vis tiek jos jaučiasi dar niekinamos; todėl geradarystę tavo grąžina jos niekšybėmis iš pasalų.
Bežodis tavo išdidumas - jis priešingas jų skoniui; jos imtų džiūgauti ir šokti, jei kartą toks kuklus galėtumei pabūti ir nosį pasišautumei užriesti.
Juk tuo,ką žmoguje pažįstam, mes jį ir susargdiname. Tad saugokis mažųjų!
Jie jaučias prieš tave mažyčiai, ir jų menkumas širdyje rusena, kaista, nematomą tau kerštą kursto.
Ar tu nepastebėjai, kaip jie nutildavo tada, kada prie jų prieidavai, kaip silpdavo jų jėgos lyg dūmas gęstančios ugnies?
Taigi, o broli mano, tu sąžinė pikta esi tiems savo artimiesiems: nes jie nėra tavęs verti. Todėl jie neapykanta tau dega ir tavo kraują su džiaugsmu norėtų siurbti.
Tad tavo artimieji: jie visados bus tau nuodingos musės; ir tai, kas tavyje didinga, juos dar nuodingesnius ir į muses panašesnius daryti turi.
Skubėk, o broli mano,- į vienatvę savo, kur rūstūs, stiprūs vėjai pučia! Ne musių vėduokle lemties tau skirta būti."