laukimas

Vėl mokykla. Tik mes, mokiniai, jau suaugę - nors visų šaknys veda iš ten pat, dabar mes grįžome jau su patirtimi. Mokyklos kieme, ant žalios vasarinės žolės stovi troleibusas. Mes, klasės merginos, laukiame mokytojos, kuri turi duoti mums paliepimą, ką daryti toliau. Su dienynu rankoje pasirodo liekna moteris tamsiai rudais, smulkiai garbanotais plaukais ir vos akis uždengiančiais akiniais - ji priminė kiek dailesnę mano matematikos mokytoją. Paskubomis atrakinusi troleibusą, įleido mus į vidų. Visoms merginoms davė šepečius, baltus skalbimo miltelius ir liepė greitai jo vidų išvalyti. Visos klasiokės ėmė sparčiai dirbti, šveisti visus įmanomus paviršius. O aš likau stovėti - juk čia nebuvo ką šveisti: troleibusas šviesus, erdvus, nepalyginamai aukštesnės kokybės už tuos, kurie kasdien važinėja Vilniaus gatvėmis. Tačiau mokytoja buvo prastai nusiteikusi - barė kiekvieną, kuri bent kiek lėčiau dirbo. Regis, jai tiesiog reikėjo menkiausio preteksto išsirėkti - ir aš pamaniau, jog to preteksto iš manęs ji nesulauks. Pasiėmiau pirmą pasitaikiusį šepetį, užbėriau šiek tiek skalbimo miltelių ir ėmiau šveisti metalinius paviršius. Tik gerai įsižiūrėjusi pamačiau, jog visgi ten viskas padengta įsisenėjusiu purvu - ir tas purvas sunkiai valosi. Perbraukiau kartą, du, tris - ir paskui viskas be menkiausių pastangų, vos vienu prisilietimu ėmė valytis. Pasižiūriu į savo likimo drauges - jos vargsta, šveičia tą pačią vietą daugybę kartų ir ten vistiek purvina. Retkarčiais pasirodo piktoji mokytoja - girdžiu kitam troleibuso gale jau bara kažką. Stengiuosi nežiūrėti jai į akis ir apsimesti, jog dirbu. Jaučiu jos artėjančius žingsnius, įtampa manyje pasiekia tikriausiai aukščiausią įmanomą tašką - bet aš neišsiduodu ir darau tai, ką privalau daryti. Ji prieina prie manęs ir kelias minutes stebi, kaip dirbu. Nedrąsiai pakeliu akis, ji tarsi bando kažką man sakyti ir...
Merginos liko dirbti, o mane išleido. O gal aš pati išėjau, nežinau. Bet buvo akivaizdu, jog ten man buvo per lengva. Nors visos mes užaugę ten pat, gavę tą patį prastai kvalifikuotą išsilavinimą - mūsų jėgos skyrėsi. Tai, kas iš jų negailestingai siurbė paskutines jėgas, man tebuvo eilinis nusispjovimas ant šaligatvio. Einu mokyklos pievele link paradinių durų. Taip šviesu, taip žalia - juk vasara, o mes priversti mokytis. Mokyklos vidus vos atpažįstamai pasikeitęs - nusitrynusios sienos iškaltos tamsiu medžiu, sudėti dideli, balti langai, grindys išklotos prie sienų tinkančiomis plytelėmis - einu ir stebiuosi, kaip čia viskas pasikeitė. Akimirką net sudvejojau, ar tai iš tiesų mano mokykla - ji tokia erdvi, tokia prabangi - aukščiausios klasės. Aš žinojau, jog man reikia kilti laiptais į viršų. Mokyklą sudarė trys aukštai - ir aš lipau į patį viršų. Pakeliui sutikau kostiumuotą, su akiniais, šiek tiek pliktelėjusį vaikiną. Mes prasilenkėm ir aš pati sau nusistebėjau - juk tokie pas mus nevaikšto. Būna, pasitaiko sutikti žmonių, nuo kurių tiesiog dvelkia intelektu - tai jis buvo vienas iš tokių.
Kiekvienas posūkis man buvo iki sielos gelmių pažįstamas - nors viskas čia gerokai prabangiau ir tvarkingiau, visgi nė akimirkos nesuabejojau, kad galbūt paklydau. Kelios dešimtys laiptų, kurių nejuosė saugumą suteikiantys turėklai - ir aš jau trečiame aukšte. Laiptai buvo keistai išsidėstę, tarsi paskiros salelės, kuriomis drąsiai lipau pirmyn, visai nežiūrėdama, kas yra žemyn. Pasiekusi viršų, koridoriumi ėjau tiesiai link klasės, nes tai buvo vienos vienintelės atviros durys koridoriaus gale ir aš tvirtai žinojau, jog turiu eiti būtent ten.
Tačiau prieš pasiekiant savo kelionės galutinį tikslą, pro koridoriuje esantį langą staiga pamačiau, jog mokyklos pievelėje kažkas vyksta - lyg suvažiavę vaikinų komandos kažką žaidžia. Sustojau, pasirėmiau į palangę ir ėmiau kiekvieną jų stebėti. Vaikinai, maždaug mano amžiaus, galbūt kiek vyresni, sportiškai apsirengę lakstė po kiemą. Regis, žaidė futbolą. "Ach, kaip nekenčiu sporto" - pagalvojau, tačiau kaip ir dera mano smalsiai prigimčiai, kuriam laikui vistiek į juos žiūrėjau. Jie manęs nematė, o net ir norėdami turbūt neturėjo galimybės to padaryti. Paskui jie visi ratu sustojo - ir tas ratas buvo labai didelis, nes žaidėjų buvo neapsakomai daug. Jie išsirikiavo vieni prieš kitus ir staiga aš pamačiau Jį. Mano akys tarsi kažkoks kompiuterizuotas mechanizmas priartino vaizdą iš arčiau, dar kartą gerai įsižiūrėjau. Likę vaikinai tarsi su fotošopo pagalba gavo nemenką dozę blur'o - visi staiga susiliejo ir ėmė nykti, darytis bespalviai.  Vienintelis gyvas dalykas, kurį mačiau ryškiai ir aiškiai - tai buvo Jis. Staiga mūsų žvilgsniai susitiko ir aš netikėtai atsidūriau šalia Jo - baltoje erdvėje mačiau save prisiglaudusią prie Jo. Jis meiliai mane apkabino, pabučiavo ir tuomet suvokiau - tai štai kokia bus tikroji mano gyvenimo meilė. Visai ne tokia, kokios tikėjausi, ne tokia, kokią įsivaizdavau - regis, absoliuti priešingybė savo apsirengimo stiliumi ištrauks mane iš šios nevilties. Mačiau ir save visiškai kitokią - be žalių plaukų, auskarų veide, iššaukiančių drabužių, o ilgais, liemenį siekančiais juodais plaukais ir didele tatuiruote ant rankos. Niekada nebūčiau pagalvojus, jog tai mano lemtis. Kūną užliejo jauki šiluma, nes supratau, jog jau nebedaug liko laukti, kol mūsų keliai susidurs. Mano gyvenimo meilė iš mokyklos kiemo, tik po daugelio metų...
Atsipeikėjau visdar stovėdama prie lango. Palaimingai atsidusau ir patraukiau vienintelių durų link. Prie jų buvo dar keturi pilki laipteliai - vos keli žingsniai ir aš jau klasės viduje. Klasė buvo iškalta tamsiai rudu medžiu ir joje nebuvo nė vieno mokinio. Suolai padengti nemenku dulkių sluoksniu - supratau, jog tai seniai apleista klasė. Iš smalsumo priėjau prie lango ir pamačiusi atsiveriančią panoramą supratau, jog esu tikrai gerokai aukščiau, nei kad turėčiau būti - visą miestą mačiau iš aukšto. Jis visas galėjo tillpti mano delne. Pasisukau atgal, ir prie durų, pro kurias atėjau, pamačiau ant pakylos sėdinčią mokytoją - tą pačią, kuri mus vertė valyti troleibusą. Ji pildė kažkokius dokumentus ir į mane visai nekreipė dėmesio. Tik gerokai įsidrasinusi išdrįsau paklausti:
- Atsiprašau, ar čia vyks nežemiškų poveikių tyrimų  paskaita? - kiek įmanoma mandagesne intonacija paklausiau ir pagalvojau - juk tai visai ne mano specialybės dalykas.
- Taip, jūs pataikėt būtent čia. - maloniai atsakė ji.
- Tuomet užrašykite mane čia. G. R. - prisistačiau. Ji atsivertė baltą užrašų knygutę ir parašė E raidę. - Atleiskit, bet kodėl jūs vietoje mano vardo ir pavardės parašėte šią raidę?- paklausiau nustebusi.
- Nes tik tiek ypatingų žmonių per visą istoriją galėjo mokytis šį dalyką. - atsakė ji ir įdėmiai į mane žiūrėjo.
- Juk tai labai mažai, nejaugi teks visą amžinybę ilgai laukti, kol susirinks grupė? - sunerimau.
- Nebijok. Atsisėsk ramiai ir lauk - net nepajausi, kai  jie susirinks. - ji mįslingai nusišypsojo ir toliau pasilenkė pildyti dokumentus.
Kurį laiką stovėjau ir dairiausi aplink klasę - dabar turėsiu laukti, kol kada nors gyvenime susirinks reikiama grupė.
Prisėdau ant tamsiai rudo medinio suolo, nugara atsirėmiau į sieną. Keistos euforijos apie tik ką pamatytą viziją apie savo būsimą meilę lydima laukiau. Viduje nė neabejojau, jog nuo dabar viskas bus ypatinga.