begalybė

Nėra aiškios ribos, ties kur prasideda ir baigiasi gyvenimas: sąmonė, plūduriuojanti eteryje, įsikūnijanti tai ten, tai čia, išeinanti ir vėl grįžtanti sudėti visus savasties taškus, ištarti pasmerktą nepaskutinį "sudie", dar kartą švelniai paglosčius mylimojo plaukus, išspaudus vos regimą ašarą (nes ašara čia ne tam, kad sukelti pašalinių gailestį) atsisakyti būties, pakelti ranką prieš save, prieš tą, kurio taip niekada nesupratai, galvojant, jog jau pabaiga o iš tiesų tik to paties tęsinys arba fiktyvi pradžia.
Virpantys, sušalę, moteriškai švelnūs pirštai slysta artimos būtybės kūnu, perdaug negalvojant apie kryptis ir tikslus, dėmesį sutelkiant į procesą, kurio metu atrandami nauji pojūčiai ir suvokimai. Štai jis kvėpuoja, jo kūnas šiltas ir nekyla jokių abejonių dėl regimybės egzistavimo: jis gyvas ir yra šalia, tarsi bėgantys metai jo niekada neatims, ir kiekviena paskutinioji neišvengiamai bus tik tęstinoji, o mirs visi, bet tik ne jis - ne, juk jam negalima. Jis mylimas ir šventas, apsaugotas nuo visko, kas atsitinka kitiems.
Kūnas, tarsi nujausdamas, jog yra stebimas, šiek tiek suvirpa. Pirštai, tarsi vagys, sustoja ties šonkauliais ieškodami kur slėptis. Įsitikinę, jog kūnas toliau ilsisi, jie keliauja tolyn, piešdami neaiškius ženklus, kuriuos romantikai pavadintų meilės kalba - na, bet visais amžiais žmonija mėgo kurti pavadinimus, tarsi tai turėtų galią kažką pakeisti.
Minutė tylos ir vos girdimo širdžių plakimo. Regimybė buvo tokia tyra ir graži, jog palaimą greitai pakeitė baimė. Baimė prarasti, netekti. Vėliau ji įsikūnyjo į ligas ir katastrofas, kurios neišvengiamai pasiglemš šią fenomenų pasaulio tobulybę. Nerimas ir liūdesys pagimdė neviltį, kuri užtemdė viską, kas vos prieš keletą akimirkų atrodė šventa. Kūnas, šalia kurio glaudiesi, neužilgo pavirs bjaurastimi paslėpta giliai po žeme, taip apsaugant artimojo atsiminimą, o kas tau brangu šiandien, vėliau iš lėto pus kažkur juodžemyje, kuriuo vangiai ropos kirminai negailestingai likviduodami būties ženklus to, ką myli ir vertini labiausiai.
Atslinko juodi ir tankūs kamuoliniai debesys. Po truputį ėmė lynoti, dar po akimirkos pasimiršo diena, žydras dangus ir pasaulį savo spinduliais tvieskianti saulė. Ėmė atrodyti, jog iš tiesų amžinai buvo tik tamsu ir nyku, o dienos tėkmė tėra protėvių išgalvotas mitas.
Kažkur giliai viduje kaupiantis sielvartui pirštai pasitraukė nuo ramiai miegančio kūno. Paliko jį taip, kaip paliks ir paskutinią dieną - švelniai, bet skausmingai. Prisiglaudžiau šalia, tarsi kiekvienas mūsų atodūsis būtų jau paskutinis, o po jo - neišvengiama apokalipsė, sunaikinanti viską, ko būta brangaus.
Užmerkiau akis. Giliai įkvėpiau.
Staiga pradėjo plaukti toliai: vandenynai, debesys, atviras kosmosas...ir štai žvaigždynai. Galaktikos. Vietoj kraujo gyslomis ėmė tekėti begalybė. Kūnas prisipildė nepaaiškinamos ramybės ir neabejotino žinojimo, jog tai visai ne pabaiga: regimybei pasitraukus, liko nesibaigiantis dangus ir mūsų ryšys.
Amžinas.

ne-ne

Neklausiau nei muzikos, nei žodžių, jie vistiek ne man skirti. Tai kažkam, ką išjauti kurdamas, kažkam, ką slepi nuo pasaulio pavadindamas "asmeniniu gyvenimu" taip save apgaudamas ir atsiskirdamas nuo kosminės vienybės, nenorėdamas žinoti jog tai, kas yra tavo, visada bus ir mūsų. Toks dėsnis.
Neklausau tavo muzikos, negirdžiu ir žodžių, kurių prasmė tik svetimo balso aidai kažkur toliuose. Gyvenimas, skirtas konkrečiam asmeniui. Rauda, dedikuota tik jai vienai. Ir melas tam tūkstančiui, kurios svajoja, kad visa tai apie jas, apie ją vienintelę, ypatingą nepažįstamąją, kurių gatvėse šimtai.
Ir ar mes, kūrėjai, ne paleistuvystės įsikūnijimai esam, bjauriame pasaulyje visatos grožį atspindinčios mūzos ieškodami? Amžinai alkana ir ieškanti siela - tai mūsų prakeiksmas. Visų, tokių unikalių ir tuo pačiu tokių vienodų - vienišų  šios žemės klajoklių.
Ir galvojam, kad dabar jau viskas bus kitaip, kad nuo šiandien saulė švies tik man, o šioji ima ir užgęsta vos atsidūrus tavo delnuose. Vakar buvo šviesu, šiandien jau ne.
Rytojus įsipynęs į nežinią. Galbūt tai vynas, galbūt raminamieji, galbūt įkvėpimas geležiniam praeivio veide. Ir galbūt rytoj, įsipynęs  skubančių praeivių tinkle, tu išvysi savo mūzą. Tą, apie kurią rašei jos nė nežinodamas. Tą, apie kurią dainuosi tūkstančiams kitų.

lalalah arba nieko gero

Kaip turėtų būti lengva žmonėms, kurie yra apsupti tų, kuriems rūpi, kurie aukoja savo laiką, savo jėgas tam, kad atrastų paguodžiantį, motyvuojantį ar tiesiog pralinksminantį žodį. Ir man negaila nei savo laiko, nei netvirtos, virpančios ateities, kuomet neproduktyvi minutė gali sugriauti visus pusmečio planus. Man negaila, nes niekas nežinojo, kaip viskas buvo. Sukurtas scenarijus, dirbtinos šypsenos ir tu jau vienas kenti agonijoje. Tik vangiai lašantis kraujas primindavo, kad kūnas dar pulsuoja gyvybe. Tikriausiai tik jis ir nori gyventi. Gal dėl jo ir gyvenu.
Liūdesys tyliai plaukia dangaus skliautu, vieną dieną šviesiau, kitą tamsiau, o retkarčiais giedra. Saulės spinduliai nutvieskia sielvartaujančią sielą ir užmerkus akis minutei pasijunti laimingu. Harmoningu. Saugiu. O rytoj ir vėl debesuota. Su pragiedruliais.
Taip ir gyvenam pasikartojančiuose cikluose. Su viltim, kad rytoj bus geriau o iš tikrųjų tik neišvengiamai blogiau.

pastovus dalykas aplankyt save

Srautai teka, veiksmas vyksta.
Dievas  pašaukia  mano gyvenimo produktyvumo diagramos aptarimui ir aš žinau, jog privalau ateiti. Tarsi kito varianto nė būti negali. Lipu tamsaus, siauro bokšto apskritai einančiais laiptais, kurių nejuosia joks turėklas. Aš visada bijau laiptų be turėklų, nes keistai minčiai gimus, lipant man dažnai susipina kojos. Bet šiandien, Dievui pakvietus, nė nepajutau kiek šimtų laiptų įveikiau: turėjau kristi, galėjo ir galva susisukti, bet nieko panašaus neįvyko. Kai tikslas aiškus, net nepastebi galimų kliūčių. Juk tam tiesiog nėra laiko.
Su kiekvienu mano įsivaizduojamai įveiktu aukštu darosi vis šviesiau, kol staiga visa tamsa pasidengia baltu tviskėjimu ir prieš save, laiptų pabaigoje išvystu vieninteles ten esančias duris. Man nė deramai nepriėjus, jos tyliai atsidaro.
Aš ir vėl toje pačioje klasėje, kurią nuolatos sapnuoju. Pirmą kartą į ją įžengiau pernai vasarą,kuomet supratau, jog nuo tos dienos viskas bus ypatinga. Taip ir buvo. Tačiau šiandien čia nevyko nežemiškų poveikių tyrimų paskaita. Šiandien čia manęs nemokė vienas iš pačių Moai egzistavimo paslapčių. Dabar priešais  - pats Dievas, rankose (o gal tik man taip atrodo) laikantis daugybę baltų, didelių lapų, kuriuose yra man nesuprantamos, įvairiomis spalvomis nupieštos diagramos. Jam lėtai artėjant bandau apsiprasti su akinančia šviesa, sklindančia ir pro langus, ir nuo jo.
- Štai čia yra tavo gyvenimo ir vidinio tobulėjimo statistika.- tarytum be žodžių, be garso, bet man visiškai aiškiai tarė jis. - Šioje vietoje yra statistinio žmogaus suvokimas ir žinios, o čia - tavo.
Susidomėjusi pasilenkiau arčiau ir pamačiau tai, ko visiškai nesitikėjau. Pasimečiau ir nebežinojau, kaip reaguoti ir kaip viską suprasti. Lyg skaitydamas mano mintis, Dievas, nesulaukęs atsakymo, po truputį pradėjo man viską aiškinti.
- Matai, kaip tavo žinios augo per visą gyvenimą.- jis rodė į vieną ilgą, gerokai aukščiau  nei kitų žmonių,  prasidėjusią ir greitai kylančią kreivę į viršų. - O dabar pasižiūrėk į šių metų statistiką. Štai tiek žmogus patobulėja per metus, o tiek patobulėjai tu.
Diagramoje pamačiau, jog linija, reiškianti mane, staigiai kilo į viršų ir išėjo už tariamų ribų. Tuo metu antroji, kuri reiškė statistinį žmogų, be žymių pokyčių liko kažkur apačioje. Pasijutau tarsi būčiau įkyri, visatos taisykles griaunanti būtybė. Susigėdusi ir pilna man nederančio nerimo nuleidau akis žemyn. Norėjau atsiprašyti, o akimirką gal net ir nebūti. Tarsi prisidirbęs tėvų vaikas,  impulso o ne konkretaus, pagrįsto tikslo vedamas, tylėjau ir laukiau.
- Pati matai savo akivaizdų progresą. - ramiu balsu, lyg nematydamas mano subjurusios nuotaikos, toliau kalbėjo Jis. - Atėjo tas metas, kai pasiekei atitinkamą lygį, kuomet visos reikalingos žinios, skirtos didingiems darbams, jau yra tavyje, todėl nelauk ir pradėk.
Mano gyvenimo tikslai jau seniai išgryninti ir aiškūs, tačiau visuomet jaučiausi nepakankamai žinanti, suprantanti, mokanti. Atrodė, jog vidinės spragos tokios didelės, kad matosi net tolimiausiuose pasaulio kampeliuose. Tūkstančiai dienų kruopščiam jų likdvidavimui ir neišjaustas rezultatas. Kaip visada.
Akys apgauna, pojūčiai meluoja. Žvilgsnis ir vėl atsargiai slinko popieriaus lapu.
-Tu juk žinai, ką turi daryti. Vienetai išeina už šios sistemos ribų, todėl privalai pradėti dirbti. Priklausai toms kelioms dešimtims, kurių galioje buvo nušviesti žmoniją. Tavo laikas jau atėjo.
Nerimą keitė visa persmelkianti motyvacija. Saulės spinduliai vis agresyviau skverbėsi pro langus, kol išnyko visi daiktai, sienos ir bet kokie kontūrai. Likau viena visa apimančioje šviesoje, o po sekundės nebeliko ir manęs.
Pasauliai susidaužė ir išaušo naujas rytojus.

amžiai

Rašymas perdaug negalvojant yra savotiška meditacija: atjungi prieigą prie Žemės ir paklysti minčių labirintuose. Tai bent palaima apima, kai kažkas mane dar skaito.
Pastarąsias dienas dirbdama prie savo slaptų archyvų vėl praskleidžiau praeities šydą. Ar ne komplimentas gyvenimui, kai grožiesi savo praeitimi?
Šlifuojamas tekstas prisigeria veidmainystės, o šiandien aš noriu pasimaskatuot savo atvirom žaizdom. Gero apetito, mielieji.

                                                                II
Dienos bėgo greitai. Saulė, mėnulis, debesys, sniegas, lietus pamainomis atlikinėjo savo darbus. Tik žmogus šiam pasaulį savo vietos nerado: ieškojo meilės, bet rado tą, kurios jam nereikėjo, ieškojo pinigų, bet jų niekada nebuvo gana, ieškojo laimės pats nesuprasdamas, kad ir ji tėra žemiška kančia. Taip bėgo amžiai, tokiu būdu jie ir bėgs. Ne mums, netobuliesiems, atsisakyti tuščių malonumų ir šalia tūnančios pražūties. Išmatų dvelksmas lydi nuo gimimo iki mirties. Kam keisti, jei gali susitaikyti?

O susitaikyti aš nemokėjau. Ieškodama atsakymų į savo žemiškos būties klausimus pajusdavau tik nebylų begalybės dvelksmą. Tai vyko taip dažnai, jog net nustojau klausti, o mano žingsnius telydėjo nežinojimo palaima. Žmonės ėmė tolti, o aš likau plūduriuoti savo vidiniame kosmose.

Paauglystė skaičiais tęstis turėjo dar kelis metus. Rodos, su vis aiškiau pasireiškiančia laisve atsivėrė mėlynas dangus ir gyvenimas, kaip iš tiesų nori. Ar ne skaudu turėtų būti tėvams, kai jų vaikai laukia pilnametystės teigdami, jog „pagaliau gyvens kaip nori?“. Galbūt vertėtų susimąstyti apie netinkamas narvo sąlygas.

O aš gyvenimu „kaip noriu“ nesidžiaugiau, nes iš tiesų nė nenorėjau būti. Stūmiau gyvenimo laiką, belaudama mirties į svečius užeisiančios. Skaičiau visas iš eilės knygas ir svajojau apie tą momentą, kada man nereikės nei valgyti, nei kalbėti. Pagaliau.

Tačiau  artimos sielos troškimas visus savižudybės planus sugriaudavo: kažkur giliai viduj tikėjau, jog egzistuoja šioj Žemėj vieta ir man. Tik kur ir šalia ko, aš nė nenutuokiau.

Kiekvieną kartą susiruošus pasiskandinti ar nusinuodyti mano galvoje pasigirsdavo balsas, prašantis išlikti. Švelnius prašymus greitai pakeisdavo isteriški maldavimai. Balsas kartojo, kad aš jam esu reikalinga, nors pati to dar nesuprantu. Šaukė, kad yra, tik jo dar nematau. Mano ryžtui tik didėjant balsas atrodė išgyvenantis dar didesnę tragediją, nei aš pati savame pasaulyje. Naivi mintis šmėkštelėdavo, jog galbūt reikia dar pabūti ir palaukti. Juk numirti visada spėsi, o šį gyvenimą nugyventi - tikriausiai ne.

Kaip ir minėjau, viduje niekada nesijaučiau vieniša. Tas begalybės jausmas esantis viduje užpildydavo visas tuštumas. O gal toji begalybė ir buvo manoji tuštuma. Tačiau vieną dieną ėmė ir prasidėjo keisti dalykai.

Eilinė diena pilna eilinių kančių, kaip kad nepadaryti rytdienos namų darbai, pikta mokytoja, ginčai su tėvais dėl neišsiurbto kambario – viskas buvo kaip ir įprastai dozuojama dienai, bet naktis praskleidė šydą ir nuo tada viskas buvo kitaip. Aš išprotėjau, nugrimzdau į dar nepažįstamas gelmes ir virtau įpatinga: šventają ar bukaprote – kiek rodo istorija, visais amžiais tai nelabai kuo ir skyrėsi. Užmerkiau akis ir pabudus daugiau niekada nebebuvau tokia, kaip ankščiau.

_____________________________________________________________________

Pati iš savęs jaučiu tik begalybę ir kad man labai keista. 

visada.labai.keista.

beribė būtis

Atmintis toks apgaulingas dalykas, jog dažniausiai nė nesuvoki ties kur ji prasideda ir ties kur baigiasi. Veiksmas, jausmas, pasekmės - visa tai turbūt tik tavo vaizduotės padarinys. Kažkas galbūt buvo taip, bet gal ir kitaip. Perdaug negalvodamas, iš inercijos žengi žingsnį į priekį.

Istorija prasideda tamsiame, niūriame kambaryje, kuriame aš rašau savo bakalaurinį darbą. Butas dvelkia šimtaprocentiniu sovietmečiu. Berašydama ant stalo pamatau baltą popieriaus lapą, kuriame privalau parašyti CV... gyvenimui. Žiūriu į jį ir galvoju, kokia didelė garbė bei atsakomybė man išpuolė. CV ne darbui, o gyvenimui, kurį skaitys visas pasaulis.
Euforijos jausmo apimta išeinu iš tamsaus kambario. Pasirodo, visą laiką buvau menkai pažįstamo miestelio bažnyčioje. Palengva, besigrožėdama kalnais ir slėniais pasipuošusia gamta, leidžiuosi nuo didelės kalvos. Mėgaujuosi savo vidinio pasaulio ir peizažo harmonija. Staiga iš už posūkio sutinku grupę žmonių, iš esmės labai panašių į mane - juodai apsirengusių, gigantiškas batais, ilgais apsiaustais. Nužvelgiu juos ir suprantu, kad esu viena jų, bet ne su jais. Jie eina ten, iš kur aš ką tik išėjau. Akimirkai pasijutau pranašesnė, nes mano patirtis jau veda tolyn.
Su jais prasilenkus išvystu dar daugiau panašių žmonių - tai po vieną, tai grupelėmis jie lipa į kalvą bažnyčios link. Nesuprantu, kodėl toji vieta juos taip traukia - kiek prisimenu, ten jaučiausi tarsi tamsiame, purvu,  depresija ir vienatve persigėrusiame kalėjime.
Man bevaikštant vieninteliu ten esančiu šaligatviu, prieinu didelę jūrą. Ant betoninio aukšto kranto vyksta kažkoks festivalis. Žmonės kalbasi, dainuoja, šoka. Tačiau teritorija nėra aptverta, todėl pajuntu akivaizdų pavojų atsidurti po vandeniu. Jūra nerimastingai banguoja, o mane vis labiau traukia prie šalia esančio pavojaus.
Prieinu prie neapsaugoto šlaito ir pasižiūriu į dugną. Nežinau kodėl, bet visada jaučiau silpnybę dugnams - galėčiau valandų valandas sėdėti prie kranto ir bandyti įžvelgti, kas glūdi jame. Tačiau šįkart priėjus pamatau, jog tai peršviečiamas vanduo, kurio dugne plaukioja daugybė mažų juodų žuvelių. Dar niekada nebuvau mačiusi tokio didelio ir tankaus žuvų spiečiaus, Supratau, kad atsikartoja tas pats sapnų motyvas - juodi, gilūs vandenys, kurie priėjus pasidaro aiškūs ir skaidrūs. Kaip visada.
Pasirodžius sutemai, veiksmas persikėlė ant beribės pievos, o galbūt tai tebuvo mano lova. Kambarys po atviru dangumi - begalybės grožis ir amžinas nerimas. Nerimas, nes besimėgaujant vaizdu aš vėl pamačiau neaiškius skraidančius objektus. Žinojau, kad iš taip aukštai jie manęs nemato, todėl ėmiau raginti visus pasižiūrėti į viršų, tačiau vos tik žmonės manęs paklausydavo, visi objektai užgęsdavo. Kartą, du, tris ir niekas manimi nebepasitikėjo. Ir kaip įrodyti, jog iš tiesų mačiau....?
Iš minios liko tik vienas žmogus, kuris niekur nedingo -  šalia ir be jokių gyvybės ženklų. Objektai vis intensyviau skersai/išilgai naršė po dangų. Aš šaukiau, bet manęs niekas negirdėjo.
Kai jų gausa danguje nustelbė žvaigždes, panikos apimta ėmiau bet kokia kaina žadinti žmogų. Mano smūgiai darėsi vis stipresni. Tą akimirką, kai viskas atrodė jau pasmerkta likti tik mano atmintyje, jis pabudo. Pažvelgė į dangų ir veiksmas persikėlė kitur.
Einu siauru, asfaltuotu miško keliuku. Iš kairės tankiai augalais pasidengusi pelkė, o iš dešinės - nesibaigiantys miškai. Iš saulės pozicijos suprantu, jog išaušo dar vienas rytas. Tik šį kartą jis buvo žymiai ryškesnis - tarsi viskas, ką apšviečia saulė, akimirksiu pasidengtų auksu. Einu klampios pelkės pakrante ir stebiuosi atgimusiu grožiu gamtoje. Dar niekada viskas nebuvo taip stulbinančiai gražu. Skaidri sąmonė, šviesios mintys.
Staiga už kalno pamačiau iš gėlių žiedų gimstančius baltus, tarytum vatos pūkelius. Vos jaučiamo vėjo pučiami jie palengva kilo į dangų. Tačiau man priartėjus pamačiau, jog tie balti pūkeliai primena žmonių siluetus ir yra žymiai didesni, nei kad galvojau. Smalsumo vedama ėjau vis artyn ir artyn, kol iš visų pūkelių susidėliojo baltas smulkaus žmogaus siluetas. Tarsi pistoleto šūvis mane perskrodė mintis, jog aš gyvenu paveiksle. Paveiksle, kuris neturi nei pradžios, nei pabaigos. Tą garsiai ištarus aš išėjau iš savo kūno, vaizdas pradėjo trauktis ir įsižiūrėjus pamačiau kiekvieną dailininko potėpį ant neišmatuojamo dydžio drobės. Tai gražiausias pasaulio paveikslas. Ir aš gyvenu jame.

Pabudau, tačiau nuo tada gyvenimas pasidarė visai kitoks. O koks, turbūt greitu metu sužinosiu.

neleiski būti žmogumi

Ar rašyti apie rudens grožį, kurio apsuptyje esi? Jie sakytų -  banalu, o aš sakyčiau, jog visi galvoja apie tai, kas yra aplink juos. Mieli žvilgsniai, piktas žodis, rutina apsivijęs nuovargis. Man nereikėjo nieko, kad išvysčiau rytojų. 

Nors oficialiai ruduo tęsiasi jau kelis mėnesius, dar nebuvo dienos, kad pajusčiau jį visa savo žemiška esybe. Viskas taip iš lėto keičiasi, kad net nepajauti kada Tai  būna jau  kitaip. Išskyrus šiandien. Išskyrus tą momentą kai mano nedrąsūs žingsniai pradėjo trypti grožį, kuris  nukrito iš dangaus, o vangiai šviečianti rudeninė saulė priminė, kad po truputį praranda savo galias. Sudie atokaita. 

Aš gyvenu gamtos ritmu. Visada jaučiu, kaip rudeniop maloniai mirštu. Tarsi su mirštančia žaluma išeina ir dalis manęs, dalis, kuri nuolatos atgimsta. Ar tai sąvybės, ar tikėjimas, ar nebyli mintis - aš nežinau. Tiesiog jaučiu, kad nukritus paskutiniems lapams ir jiems susiliejus su rudenine visur esančia purvyne, toje iš grožio gimusioje bjaurastyje paslepiu ir dalį savęs. Niekas neslepia to, kas nebrangu. Galbūt todėl negalėjau gyventi ten, kur nesikeičia metų laikai - aš turiu atlikti dešimtis metų atsikartosiantį ritualą, net jei jo prasmės niekada nesužinosiu, kaip ir niekada nesužinosiu kodėl viskas būna.

Kai lieku viena, su savo gražiu ir jaukiu pasauliu, mane neretai apima didelė baimė. Baimė, kad viskas yra. Baimė, kad nežinau, kaip bus. Baimė, jog tikrai kažkas kažkaip bus. Bijau, nes atrodo, kad aš nieko iš tikrųjų nebebijau. Nei gyvenimo, nei senatvės, nei ligų. Vidinis susitaikymas su neišvengiamybe? Turbūt. Jei viskas, kas vyksta, vyksta būtinai, vadinasi, man nėra dėl ko nerimauti. Daug liūdniau emigrantų palikti vieniši vaikai, be vertybių ir priklausomybės jausmo auganti prarastoji karta su neįžiebta vidine šviesa viduje.

O rytoj aš vėl bijosiu. Bijosiu, kad nesugebu bendrauti, kad šalia svetimų aš esu visai kitas žmogus, nei pati su savimi. Bijosiu, nes kiekvieną dieną jie tyko įsibrauti į tai, ką slepiu nuo visų mirtingųjų. Juk to, kas iš tiesų brangu, nereikia demonstruoti. Savo pasaulį reikia saugoti. Tik tu žinai, tik tau ramu. Apsikabini save ir mėgaujiesi gimstančia tobula mintim. 

____________________________________________________________________________

Uždegiau kambaryje šviesą ir gražių minčių spiečius mane paliko. Viskas, kas vertinga, tepasilieka tamsoje. 

Soundtrack: https://www.youtube.com/watch?v=uc_aci4zSKc