Esaties fraktalai

Sukasi ratai. Veiksmas atkartoja  veiksmą. Iš nebūties gimstanti būtis ir suvokimas - tu ir vėl vienas.
Pakelės pilnos gėrio trupinių. Žmonės jų nerenka, sulesa paukščiai ir tuštuma ištiesia rankas į tave.
Dar viena iniciacija: iš 4° į 3°, iš 3° į 2°. Ant stalo puikuojasi didieji arkanai, bylodami neblėstančią galią ir šlovę:
-Mirtis
-Mirtis
-Mirtis
-Mirtis
-Mirtis
-Mirtis
-Mirtis
Ir tu jau 2°. Nors ir labai skaudėjo.
____________________________

Lapkritis yra pats gražiausias mėnuo iš visų. Lapkritį sugrįžta mano artimieji, dabar jau dvasių pavidale, bet ne ką mažiau mylimi, tik milijoną kartų labiau pasiilgti. Lapkritį gimę patys brangiausi žmonės. Mirę ar gyvi, jie atsiranda vos pagalvojus - prote, mintyse - vis vien tai tikra.
Beveik treji metai tylos. Treji metai kupini proto transmutacijų į magišką sąmonę, pasiekiant šamanizme vadinamą ego mirtį ir iš naujo mokantis gyventi be savęs ir be kitų.
Lapkritis yra stebuklingas mėnuo, nes tada gimsta stebuklingi žmonės. O lygiai prieš metus į mano namus apsireiškė ir dar vienas stebuklas.
Po visų kelionių, tiek fizinių, tiek dvasinių grįžau į savo sodybą, ten kur vis dar liaudis orą prognozuoja iš debesų spalvos ir formos, o 6 ryto gieda gaidžiai. Vis dar gieda.
Šalta, apleista, nyku ir tuščia - štai kas beliko iš tos mylimos vietos, pripildytos juoku ir šeimos artumu. Jei važiuoti ten - tai tik lapkritį, nes būtent tada gamta susilieja su viduje tūnančia rimtimi.
Lygiai prieš metus besikraudama daiktus kelionei pasiėmiau didelę rankinę, kurią vežiausi tuščią. Nors sulaukiau žemiškų pajuokų, visu vidumi žinojau, jog atgal rankinė bus pilna, tik dar nežinojau, kas ją užpildys. O ir šiaip, nelabai man žiobarų įžvalgos terūpėjo.
Vos atvykus ir spėjus vėl pilnai išgyventi primirštą melancholiją, jėgų kviečiama nusprendžiau nieko nesakiusi nueiti link miško gilumoje esančio ąžuolyno, kurio centre puikavosi šimtametis ąžuolas, tobulas visa savo struktūra ir dar tobulesnis savo energetika. Pasiėmusi durklą ir dar keletą įrankių, nors ritualo atlikti ir neplanavau, patraukiau miško link. Ėjau užtikrinta, be menkiausios baimės, nors miškuose jau pilna vilkų, svetimų šunų ir netgi rastos lokio pėdos. Ir ką jūs man, raganai? Jėgos rodo, aš einu. Nesvarbu ko, ir kam.
Kai sodyba virto mažu taškeliu tolumoje ir mano pėdos įžengė į miško paklodę, tolumoje išgirdau graudų kniaukimą. Nekreipiau dėmesio ir ėjau savo tikslo link. Gailus kniaukimas nesiliovė ir mane labai stipriai blaškė, kadangi ąžuolynas yra kanalas tarp čia ir anapus, o mane, kaip žinia, jau seniai labiau domina anapusybė nei čia. Mirę niekada nemeluoja.
Blaškoma įkyraus, nors ir toli aidinčio miauksėjimo nusprendžiau pašaukti tą gyvį, nors nė nenutuokiau, iš kurios pusės jis sklinda. Šaukiau ir ėjau link ąžuolo dairydamasi aplink, iš kur tas garsas gali sklisti.
Staiga iš po ąžuolo, kuris ir buvo mano kelionės tikslas, išlenda mažas katinėlis. Iš pradžių įtariai pažiūrėjęs jis ėmė nedrąsiai eiti manęs link. Vos jam sustojus, vėl pašaukdavau, kol galiausiai, pribėgęs prie manęs, ėmė glaustytis ir slėptis po mano ilgu paltu - tiek smarkiai sušalęs jis buvo. Parsivedžiau į kiemą, daviau maisto ir vandenėlio, kol kolegos kūrė kieme laužą. Jau temo, laužas vis stipriau degė o katinėlis, dabar jau sotus šildėsi man ant kelių. Prie laužo sėdėjome iki paryčių, o katinėlis, rodos, ne tik po ilgos pertraukos pagaliau gavo maisto, bet ir šiltai pamiegojo. Verandoje paklojau pledą, padėjau dar maisto ir vandens. Katinėlis iškart užmigo.
Ryte vos atsikėlus, mano naujasis draugas nepaleido manęs nė per žingsnį - sekiojo visur, kad ir kur beeičiau. Nors reikėjo važiuoti į Vilnių, pasiūliau jam savo rankinę, kurioje jis iškart susirangė. Visą kelią namo katinėlis murkė mano glėbyje.
Praėjo metai ir aš turiu neįkainojamą draugę: jis pasirodo esanti ji, mano ištikimiausia patarėja, mokytoja ir pati geriausia palydovė ne tik žemiškame, bet ir anapusiniame kelyje. Kiekviena naktis su šiltu pūkų gniutulu tarsi kasdien dėkojančiu už išgelbėjimą, už meilę ir rūpestį.
Šiandien iš ąžuolų portalo į mano gyvenimą atėjusi Gilė švenčia vienerius metus. Juk sakiau, kad lapkritis stebuklingas mėnuo. Visos mano meilės neatsiejamos nuo lapkričio.
____________
 
Vartai pamažu užsiveria ir mirusieji vėl grįžta namo. Iki kito lapkričio, mielieji.

https://www.youtube.com/watch?v=nDyAp-wtnFo

kai vaizdas virsta tekstu

Jie sako, būk laimingas, būk sėkmingas, būk sveikas ir visoks teigiamas. O aš tenoriu būti tuščias. Kaip stiklinė - ką įpili, tą ir ragauji. Iš savęs paties - tik forma. Kontūras, apgaunantis skonį, nes žmogus tai ne knygos viršelis. Pamatytas,nurašytas ir pamirštas. Žmogus - tai skonis, tais retais atvejais dieviškas ir nepamirštamas, nors rinkoje dažniausiai tik kažkieno perdirbta kopija. Kopija po kopijos: mokykloje, namie, gatvėje, darbe. Žmonių patirčių aidai, lydintys kiekvieną tavo žingsnį nuo tada, kai pirmąkart pakėlei akis į dangų. O jie ir sako, būk kaip dangus - kartais giedras, kartais apsiniaukęs, bet niekada nieko neprimetantis, niekada nieko neliepiantis. Jūs patys kalti, kad jums šiandien atrodau niūrus.
Naktis ir mes vėl pakylam, ten kur niekas nežino, išskyrus tuos, kurie kartu. Kurie kaip mes, kritę ir kilę, iš šukių susirinkę savo pavidalus vėl vaidiname gyvenimą. Juk viskas gerai, tikrai.
Pakeli rankas į viršų. Kvailys, sakytų. O iš tiesų - tik amžinybė.
Tai nežinojimas ar neišmanymas? - paklaustų egzamino metu. O aš atsakyčiau: neišmanymas žmonėms. Renkuosi palaimingą nežinojimą.

Prasilenkiančios būtys

Naktis dienoje. Diena naktyje. Plaukia gatvėmis žmonės galvodami, jog iš tiesų tik eina. Dešimtys širdžių virpesių, kurių vienas - tavo.
Dar viena diena kalendoriuje. Namus palikusi bėgu link tariamai galutinės stotelės. Gatvės tuščios, pirmieji nukritę ir šlavėjų pamiršti lapai man jau po visa kas šventa trypiančiomis žmogiškomis kojomis. O dar vakar jie nebyliai dainavo apie vasarą.
Minia klajojančios gyvasties, tariamai radusios savo vietą gyvenime, o iš tiesų kiekvienas slepia tik dar po vieną tuštumą savyje.
Štai vaikas prasilenkdamas stumteli  pečiu. Skuodžia, tarytum lėktų į prasmę nežinodamas, jog durys visada visiems tik vienos. Amžinybė pati ateis. Išlauk.
Tyliai slenka niekada nenorėjęs nei gimti, nei gyventi - Prakeiktasis, mūsų šios istorijos herojus. Gyvybė užkrauna naštą. Visi plaukia, o aš ant kelių žvyru einu. Tu ne Kristus, kad varvantį kraują tauta nubučiuotų. Tu esi Prakeiktasis: ir nuo tavęs bėga mirtis. Tikslo savyje neturintis, iš visatos plano išbrauktas patirčių pasaulio klajūnas, be nieko, išskyrus kūną - kūną, kurio niekada nenorėjai, kurį užkastum šią akimirką po dviejų metrų duobe bet vis... bijai. Ir to niekam nesakai. Net sau, netyčia,vienai akimirkai pajutęs nebūties dvelksmą tu ir vėl bėgi. Ratu aplink žemę.
Ar skaičiavai savo gyvenimo pilnatis? Ne, nes pameni tik josios vardą, kažkur giliai kūne įrėžtą ir pamirštą. Pamirštą, kaip ir pati esmė. Tavo kvėpsmo esmė.
Ateik štai čia. Nebijok. Taurė karšto su akcija pirkto vyno tau jau paruošta. Ant šios žemės sėdi žmonės, kurie kaip ir tu - lėtai gurkšnodami  laukia tikslo į svečius užeisiančio.

blokai

Visur besiskverbiantis, viską nušviečiantis vidinis žinojimas. Apvalkalams nukritus besireiškianti esatis. Tokia didybė, tokia galia, o būtis taip sudėliojo, kad pats didžiausias išlieka nematomas. Sujungtas kelias kažkada išsiskiria, upės suteka į vieną. Begaliniai tėkmės ratai ir amžinos prasmės ieškojimas pamiršus: būk kaip upė.
Esmių medžioklėj pasiklydę žmonės, nerandantys kelio atgal. Būtent jie, labiausiai pasiklydę, jaus atradę tikrų tikriausią, visą apimantį žinojimą ir taisykles, tinkančias kiekvienam. Juk mums visiems galioja tie patys dėsniai, tiesa?... Bet išsilaisvinimo žaidime laimi supratę veikiančią, užslėptą sistemą, o ne tie, kurie aklai seka išankstinį, prasmės savyje neturintį nurodymą.
Visi mes kažką žinom. Nieko naujo, jei tas žinojimas skirsis nuo kito žinojimo. Kuris kaltas, o  kuris teisus? Tai tik empirinių patirčių spąstai. Spąstai, skirti atitraukti jus nuo tikros esmės, kaip seriale uždelsta atomazga įvilkta papildomais siužetais, vardan eterio laiko, vardan pribrandintos situacijos, vardan galutinio jausmo, susiformuosiančio tik rezultate.
Gyvenimo srovė, išgalvota visuomenė ir jos apsireiškimo forma, kuri tėra dar vienas siužetas skirtas laiko tąsai, esmės nežinojimui, tačiau tuo pačiu ir gilinantis suvokimą, situacijos pažinimą. Juk visada yra ruošiamasi rezultatui, nors masė neretai gyvena tik siužetais ir reklamomis, atitoldama nuo kelio, pamiršdama tikslą, žvelgdama į pilnatvės atspindžių karalystę bet nesivarginanti pasukti galvą ir pamatyti už nugaros ramiai plūduriuojančią realybę.
Namai, sudėti iš blokų. Gatvės pilnos ribų. Išgalvotų moralės kodeksų kirtis prigimčiai. Akys, žvelgiančios į asfaltą. Žiūrėjimas į savo dailų atvaizdą veidrodyje, širdyje nešiojant dar vieną... bloką.
Ir parodykit nors vieną, kuris žiūrėdamas į skaidrų naktinį dangų nepajaučia savo esmės. Nors vieną, kuris tą akimirką nesijaučia vienis su ne dar vienu šios žemės parazitu, gyvenančiu pagal instinktų/malonumų tvarką, o su visata, jos nesuvokiama, bet vos regima didybe, esančia kažkur toli, o iš tiesų tik tavyje. Parodykit nors vieną ir jums bus aišku, jog tikroji jungtis slypi ne dirbtinai sukurtame visuomenės modelyje, o ten, po dar vienos bjaurios dienos pakėlus akis, nemąstant, negalvojant, neįsivaizduojant o iki slapčiausių gelmių žinant, jog dangus nėra toli.
Jis - čia.
_________________
Kartais taip gera turėti šalia žmonių, žinančių, kas su tavimi iš tiesų vyksta.

the path of the spiritual warrior

Kiek galima gulėti mirties patale ir tetrošti tik vieno - greičiau numirti? Atsakymai neišvengiamai kupini subjektyvumo, vis dėlto bendras rezultatas gali nustebinti: pasirodo, kritiniais momentais mes esame žymiai tvirtesni parazitai, nei galėjo atrodyti per visą žmonijos raidą.
Štai mano rankose neseniai gautas maišelis su runomis, pagamintomis iš kraujo akmens. Paėmusi jas į rankas, vildamasi prisijaukinti, akimirksniu supratau ne kartą girdėtos frazės reikšmę "šaltas kaip akmuo". Tai bent naujiena, visi akmenys šalti - pagalvosit, ir aš jums pritarsiu, nes taip, visi jie šalti, tačiau ar teko kada į rankas paimti tokį akmenį, kuomet tą šaltį pajustumėt visu savo kūnu, sąmone ar esybe, kai žodis šaltis praranda bet kokias asociacijas su kitais reiškiniais ir  visu savimi supranti, jog būtent tai yra šaltis - ne universalija, o tikroji būtis.
Kai sąmonė netrukdomai plūduriuoja kitose dimensijose, o viskas ką jauti fiziškai - tai begalinis, paralyžuojantis ir, rodos, niekada nesibaigsiantis skausmas, pamažu visi žemiški ir visuotinai priimti atributai nebetenka prasmės ir tampi kenčiančiu, kuris neturi ką prarasti. Galbūt šioje vietoje net drįsčiau retoriškai paklausti, kaip elgtumėtės, kaip tvarkytumėte savo gyvenimą, jei neturėtumėt ką prarasti? Į tai įeina viskas. Ir jūsų taip branginama reputacija.
O aš štai pirmąją naktį po pagalve pasidėjau kai ką svetimo, kažką nesuvokiamo ir labai šalto. Pabandžiau prisijaukinti žvėrį, o galbūt mielą esybę - nežinau, tūkstančius kartų nežinau. Tiesiog koks skirtumas, kas tai, kai iš lėto vangiai dvėsdama vistiek neturiu ką prarasti - pasekmės manęs vistiek nepavys. Savanaudiška, tiesa?
Naktis, skausmai, vos užmerki akis ir vėl pjausto, doroja visą tave - tarsi gyvą kažkas negailestingai skrostų. O tu guli, vos pramerkęs pavargusias akis tyliai sumurmi "gal jau baikit..." ir vėl paskęsti makabriškų vaizdinių sūkury.
Tas pats košmaras, kuomet reikia priimti sprendimą ir abu sprendimai pasižymi klaikiomis pasekmėmis ir vos kelios sekundės iki nuosprendžio, kurios įgauna amžinybės pavidalą. Panika, baimė, jau greit, jau tuoj... Ir sapnas vėl prasideda iš naujo. Tas pats sprendimas, tos pačios emocijos ir viskas tarsi pirmą kartą iš naujo išgyvenama.
Nežinau, kiek kartų tai kartojosi. Prisimenu, jog vis labiau pavargdavau, tarsi kažkur giliai pasąmonėj troškau, jog šios klaikios karuselės pasibaigtų, tačiau niekaip nesugebėjau viso to sustabdyti.
Staiga šis košmaras pasipildė nauju vaizdiniu: šokinėjančiu runų maišeliu, prašančiu manęs pabusti. Vos tik sapnas pradėdavo kartotis, kiekviename epizode, baltoje erdvėje išnirdavo runų maišelis, sakantis pabusti, nes man labai blogai. Nežinau, kiek visa tai tęsėsi, tačiau galiausiai sąmonė po truputį ėmė reaguoti ir aš sąmoningai pabudau.
Mano visas kūnas drebėjo iš šalčio. Jaučiau, kaip seko jėgos. Pasimatavau temperatūrą - nakties rekordas pasiektas. Vaistai. Ramybė.
Štai tokia buvo pirmoji mano ir naujojo kelio naktis. Įtarumo ir priderančios baimės vedama tą naktį buvau išgelbėta. Ar priešas gelbėja priešą? Objektyviai - nežinia.
Ir jie klausia kas tau, kodėl tau, iš kur taip. O aš mintimis atsakau: tai - mago liga.

begalybė

Nėra aiškios ribos, ties kur prasideda ir baigiasi gyvenimas: sąmonė, plūduriuojanti eteryje, įsikūnijanti tai ten, tai čia, išeinanti ir vėl grįžtanti sudėti visus savasties taškus, ištarti pasmerktą nepaskutinį "sudie", dar kartą švelniai paglosčius mylimojo plaukus, išspaudus vos regimą ašarą (nes ašara čia ne tam, kad sukelti pašalinių gailestį) atsisakyti būties, pakelti ranką prieš save, prieš tą, kurio taip niekada nesupratai, galvojant, jog jau pabaiga o iš tiesų tik to paties tęsinys arba fiktyvi pradžia.
Virpantys, sušalę, moteriškai švelnūs pirštai slysta artimos būtybės kūnu, perdaug negalvojant apie kryptis ir tikslus, dėmesį sutelkiant į procesą, kurio metu atrandami nauji pojūčiai ir suvokimai. Štai jis kvėpuoja, jo kūnas šiltas ir nekyla jokių abejonių dėl regimybės egzistavimo: jis gyvas ir yra šalia, tarsi bėgantys metai jo niekada neatims, ir kiekviena paskutinioji neišvengiamai bus tik tęstinoji, o mirs visi, bet tik ne jis - ne, juk jam negalima. Jis mylimas ir šventas, apsaugotas nuo visko, kas atsitinka kitiems.
Kūnas, tarsi nujausdamas, jog yra stebimas, šiek tiek suvirpa. Pirštai, tarsi vagys, sustoja ties šonkauliais ieškodami kur slėptis. Įsitikinę, jog kūnas toliau ilsisi, jie keliauja tolyn, piešdami neaiškius ženklus, kuriuos romantikai pavadintų meilės kalba - na, bet visais amžiais žmonija mėgo kurti pavadinimus, tarsi tai turėtų galią kažką pakeisti.
Minutė tylos ir vos girdimo širdžių plakimo. Regimybė buvo tokia tyra ir graži, jog palaimą greitai pakeitė baimė. Baimė prarasti, netekti. Vėliau ji įsikūnyjo į ligas ir katastrofas, kurios neišvengiamai pasiglemš šią fenomenų pasaulio tobulybę. Nerimas ir liūdesys pagimdė neviltį, kuri užtemdė viską, kas vos prieš keletą akimirkų atrodė šventa. Kūnas, šalia kurio glaudiesi, neužilgo pavirs bjaurastimi paslėpta giliai po žeme, taip apsaugant artimojo atsiminimą, o kas tau brangu šiandien, vėliau iš lėto pus kažkur juodžemyje, kuriuo vangiai ropos kirminai negailestingai likviduodami būties ženklus to, ką myli ir vertini labiausiai.
Atslinko juodi ir tankūs kamuoliniai debesys. Po truputį ėmė lynoti, dar po akimirkos pasimiršo diena, žydras dangus ir pasaulį savo spinduliais tvieskianti saulė. Ėmė atrodyti, jog iš tiesų amžinai buvo tik tamsu ir nyku, o dienos tėkmė tėra protėvių išgalvotas mitas.
Kažkur giliai viduje kaupiantis sielvartui pirštai pasitraukė nuo ramiai miegančio kūno. Paliko jį taip, kaip paliks ir paskutinią dieną - švelniai, bet skausmingai. Prisiglaudžiau šalia, tarsi kiekvienas mūsų atodūsis būtų jau paskutinis, o po jo - neišvengiama apokalipsė, sunaikinanti viską, ko būta brangaus.
Užmerkiau akis. Giliai įkvėpiau.
Staiga pradėjo plaukti toliai: vandenynai, debesys, atviras kosmosas...ir štai žvaigždynai. Galaktikos. Vietoj kraujo gyslomis ėmė tekėti begalybė. Kūnas prisipildė nepaaiškinamos ramybės ir neabejotino žinojimo, jog tai visai ne pabaiga: regimybei pasitraukus, liko nesibaigiantis dangus ir mūsų ryšys.
Amžinas.

ne-ne

Neklausiau nei muzikos, nei žodžių, jie vistiek ne man skirti. Tai kažkam, ką išjauti kurdamas, kažkam, ką slepi nuo pasaulio pavadindamas "asmeniniu gyvenimu" taip save apgaudamas ir atsiskirdamas nuo kosminės vienybės, nenorėdamas žinoti jog tai, kas yra tavo, visada bus ir mūsų. Toks dėsnis.
Neklausau tavo muzikos, negirdžiu ir žodžių, kurių prasmė tik svetimo balso aidai kažkur toliuose. Gyvenimas, skirtas konkrečiam asmeniui. Rauda, dedikuota tik jai vienai. Ir melas tam tūkstančiui, kurios svajoja, kad visa tai apie jas, apie ją vienintelę, ypatingą nepažįstamąją, kurių gatvėse šimtai.
Ir ar mes, kūrėjai, ne paleistuvystės įsikūnijimai esam, bjauriame pasaulyje visatos grožį atspindinčios mūzos ieškodami? Amžinai alkana ir ieškanti siela - tai mūsų prakeiksmas. Visų, tokių unikalių ir tuo pačiu tokių vienodų - vienišų  šios žemės klajoklių.
Ir galvojam, kad dabar jau viskas bus kitaip, kad nuo šiandien saulė švies tik man, o šioji ima ir užgęsta vos atsidūrus tavo delnuose. Vakar buvo šviesu, šiandien jau ne.
Rytojus įsipynęs į nežinią. Galbūt tai vynas, galbūt raminamieji, galbūt įkvėpimas geležiniam praeivio veide. Ir galbūt rytoj, įsipynęs  skubančių praeivių tinkle, tu išvysi savo mūzą. Tą, apie kurią rašei jos nė nežinodamas. Tą, apie kurią dainuosi tūkstančiams kitų.

lalalah arba nieko gero

Kaip turėtų būti lengva žmonėms, kurie yra apsupti tų, kuriems rūpi, kurie aukoja savo laiką, savo jėgas tam, kad atrastų paguodžiantį, motyvuojantį ar tiesiog pralinksminantį žodį. Ir man negaila nei savo laiko, nei netvirtos, virpančios ateities, kuomet neproduktyvi minutė gali sugriauti visus pusmečio planus. Man negaila, nes niekas nežinojo, kaip viskas buvo. Sukurtas scenarijus, dirbtinos šypsenos ir tu jau vienas kenti agonijoje. Tik vangiai lašantis kraujas primindavo, kad kūnas dar pulsuoja gyvybe. Tikriausiai tik jis ir nori gyventi. Gal dėl jo ir gyvenu.
Liūdesys tyliai plaukia dangaus skliautu, vieną dieną šviesiau, kitą tamsiau, o retkarčiais giedra. Saulės spinduliai nutvieskia sielvartaujančią sielą ir užmerkus akis minutei pasijunti laimingu. Harmoningu. Saugiu. O rytoj ir vėl debesuota. Su pragiedruliais.
Taip ir gyvenam pasikartojančiuose cikluose. Su viltim, kad rytoj bus geriau o iš tikrųjų tik neišvengiamai blogiau.

pastovus dalykas aplankyt save

Srautai teka, veiksmas vyksta.
Dievas  pašaukia  mano gyvenimo produktyvumo diagramos aptarimui ir aš žinau, jog privalau ateiti. Tarsi kito varianto nė būti negali. Lipu tamsaus, siauro bokšto apskritai einančiais laiptais, kurių nejuosia joks turėklas. Aš visada bijau laiptų be turėklų, nes keistai minčiai gimus, lipant man dažnai susipina kojos. Bet šiandien, Dievui pakvietus, nė nepajutau kiek šimtų laiptų įveikiau: turėjau kristi, galėjo ir galva susisukti, bet nieko panašaus neįvyko. Kai tikslas aiškus, net nepastebi galimų kliūčių. Juk tam tiesiog nėra laiko.
Su kiekvienu mano įsivaizduojamai įveiktu aukštu darosi vis šviesiau, kol staiga visa tamsa pasidengia baltu tviskėjimu ir prieš save, laiptų pabaigoje išvystu vieninteles ten esančias duris. Man nė deramai nepriėjus, jos tyliai atsidaro.
Aš ir vėl toje pačioje klasėje, kurią nuolatos sapnuoju. Pirmą kartą į ją įžengiau pernai vasarą,kuomet supratau, jog nuo tos dienos viskas bus ypatinga. Taip ir buvo. Tačiau šiandien čia nevyko nežemiškų poveikių tyrimų paskaita. Šiandien čia manęs nemokė vienas iš pačių Moai egzistavimo paslapčių. Dabar priešais  - pats Dievas, rankose (o gal tik man taip atrodo) laikantis daugybę baltų, didelių lapų, kuriuose yra man nesuprantamos, įvairiomis spalvomis nupieštos diagramos. Jam lėtai artėjant bandau apsiprasti su akinančia šviesa, sklindančia ir pro langus, ir nuo jo.
- Štai čia yra tavo gyvenimo ir vidinio tobulėjimo statistika.- tarytum be žodžių, be garso, bet man visiškai aiškiai tarė jis. - Šioje vietoje yra statistinio žmogaus suvokimas ir žinios, o čia - tavo.
Susidomėjusi pasilenkiau arčiau ir pamačiau tai, ko visiškai nesitikėjau. Pasimečiau ir nebežinojau, kaip reaguoti ir kaip viską suprasti. Lyg skaitydamas mano mintis, Dievas, nesulaukęs atsakymo, po truputį pradėjo man viską aiškinti.
- Matai, kaip tavo žinios augo per visą gyvenimą.- jis rodė į vieną ilgą, gerokai aukščiau  nei kitų žmonių,  prasidėjusią ir greitai kylančią kreivę į viršų. - O dabar pasižiūrėk į šių metų statistiką. Štai tiek žmogus patobulėja per metus, o tiek patobulėjai tu.
Diagramoje pamačiau, jog linija, reiškianti mane, staigiai kilo į viršų ir išėjo už tariamų ribų. Tuo metu antroji, kuri reiškė statistinį žmogų, be žymių pokyčių liko kažkur apačioje. Pasijutau tarsi būčiau įkyri, visatos taisykles griaunanti būtybė. Susigėdusi ir pilna man nederančio nerimo nuleidau akis žemyn. Norėjau atsiprašyti, o akimirką gal net ir nebūti. Tarsi prisidirbęs tėvų vaikas,  impulso o ne konkretaus, pagrįsto tikslo vedamas, tylėjau ir laukiau.
- Pati matai savo akivaizdų progresą. - ramiu balsu, lyg nematydamas mano subjurusios nuotaikos, toliau kalbėjo Jis. - Atėjo tas metas, kai pasiekei atitinkamą lygį, kuomet visos reikalingos žinios, skirtos didingiems darbams, jau yra tavyje, todėl nelauk ir pradėk.
Mano gyvenimo tikslai jau seniai išgryninti ir aiškūs, tačiau visuomet jaučiausi nepakankamai žinanti, suprantanti, mokanti. Atrodė, jog vidinės spragos tokios didelės, kad matosi net tolimiausiuose pasaulio kampeliuose. Tūkstančiai dienų kruopščiam jų likdvidavimui ir neišjaustas rezultatas. Kaip visada.
Akys apgauna, pojūčiai meluoja. Žvilgsnis ir vėl atsargiai slinko popieriaus lapu.
-Tu juk žinai, ką turi daryti. Vienetai išeina už šios sistemos ribų, todėl privalai pradėti dirbti. Priklausai toms kelioms dešimtims, kurių galioje buvo nušviesti žmoniją. Tavo laikas jau atėjo.
Nerimą keitė visa persmelkianti motyvacija. Saulės spinduliai vis agresyviau skverbėsi pro langus, kol išnyko visi daiktai, sienos ir bet kokie kontūrai. Likau viena visa apimančioje šviesoje, o po sekundės nebeliko ir manęs.
Pasauliai susidaužė ir išaušo naujas rytojus.

amžiai

Rašymas perdaug negalvojant yra savotiška meditacija: atjungi prieigą prie Žemės ir paklysti minčių labirintuose. Tai bent palaima apima, kai kažkas mane dar skaito.
Pastarąsias dienas dirbdama prie savo slaptų archyvų vėl praskleidžiau praeities šydą. Ar ne komplimentas gyvenimui, kai grožiesi savo praeitimi?
Šlifuojamas tekstas prisigeria veidmainystės, o šiandien aš noriu pasimaskatuot savo atvirom žaizdom. Gero apetito, mielieji.

                                                                II
Dienos bėgo greitai. Saulė, mėnulis, debesys, sniegas, lietus pamainomis atlikinėjo savo darbus. Tik žmogus šiam pasaulį savo vietos nerado: ieškojo meilės, bet rado tą, kurios jam nereikėjo, ieškojo pinigų, bet jų niekada nebuvo gana, ieškojo laimės pats nesuprasdamas, kad ir ji tėra žemiška kančia. Taip bėgo amžiai, tokiu būdu jie ir bėgs. Ne mums, netobuliesiems, atsisakyti tuščių malonumų ir šalia tūnančios pražūties. Išmatų dvelksmas lydi nuo gimimo iki mirties. Kam keisti, jei gali susitaikyti?

O susitaikyti aš nemokėjau. Ieškodama atsakymų į savo žemiškos būties klausimus pajusdavau tik nebylų begalybės dvelksmą. Tai vyko taip dažnai, jog net nustojau klausti, o mano žingsnius telydėjo nežinojimo palaima. Žmonės ėmė tolti, o aš likau plūduriuoti savo vidiniame kosmose.

Paauglystė skaičiais tęstis turėjo dar kelis metus. Rodos, su vis aiškiau pasireiškiančia laisve atsivėrė mėlynas dangus ir gyvenimas, kaip iš tiesų nori. Ar ne skaudu turėtų būti tėvams, kai jų vaikai laukia pilnametystės teigdami, jog „pagaliau gyvens kaip nori?“. Galbūt vertėtų susimąstyti apie netinkamas narvo sąlygas.

O aš gyvenimu „kaip noriu“ nesidžiaugiau, nes iš tiesų nė nenorėjau būti. Stūmiau gyvenimo laiką, belaudama mirties į svečius užeisiančios. Skaičiau visas iš eilės knygas ir svajojau apie tą momentą, kada man nereikės nei valgyti, nei kalbėti. Pagaliau.

Tačiau  artimos sielos troškimas visus savižudybės planus sugriaudavo: kažkur giliai viduj tikėjau, jog egzistuoja šioj Žemėj vieta ir man. Tik kur ir šalia ko, aš nė nenutuokiau.

Kiekvieną kartą susiruošus pasiskandinti ar nusinuodyti mano galvoje pasigirsdavo balsas, prašantis išlikti. Švelnius prašymus greitai pakeisdavo isteriški maldavimai. Balsas kartojo, kad aš jam esu reikalinga, nors pati to dar nesuprantu. Šaukė, kad yra, tik jo dar nematau. Mano ryžtui tik didėjant balsas atrodė išgyvenantis dar didesnę tragediją, nei aš pati savame pasaulyje. Naivi mintis šmėkštelėdavo, jog galbūt reikia dar pabūti ir palaukti. Juk numirti visada spėsi, o šį gyvenimą nugyventi - tikriausiai ne.

Kaip ir minėjau, viduje niekada nesijaučiau vieniša. Tas begalybės jausmas esantis viduje užpildydavo visas tuštumas. O gal toji begalybė ir buvo manoji tuštuma. Tačiau vieną dieną ėmė ir prasidėjo keisti dalykai.

Eilinė diena pilna eilinių kančių, kaip kad nepadaryti rytdienos namų darbai, pikta mokytoja, ginčai su tėvais dėl neišsiurbto kambario – viskas buvo kaip ir įprastai dozuojama dienai, bet naktis praskleidė šydą ir nuo tada viskas buvo kitaip. Aš išprotėjau, nugrimzdau į dar nepažįstamas gelmes ir virtau įpatinga: šventają ar bukaprote – kiek rodo istorija, visais amžiais tai nelabai kuo ir skyrėsi. Užmerkiau akis ir pabudus daugiau niekada nebebuvau tokia, kaip ankščiau.

_____________________________________________________________________

Pati iš savęs jaučiu tik begalybę ir kad man labai keista. 

visada.labai.keista.

beribė būtis

Atmintis toks apgaulingas dalykas, jog dažniausiai nė nesuvoki ties kur ji prasideda ir ties kur baigiasi. Veiksmas, jausmas, pasekmės - visa tai turbūt tik tavo vaizduotės padarinys. Kažkas galbūt buvo taip, bet gal ir kitaip. Perdaug negalvodamas, iš inercijos žengi žingsnį į priekį.

Istorija prasideda tamsiame, niūriame kambaryje, kuriame aš rašau savo bakalaurinį darbą. Butas dvelkia šimtaprocentiniu sovietmečiu. Berašydama ant stalo pamatau baltą popieriaus lapą, kuriame privalau parašyti CV... gyvenimui. Žiūriu į jį ir galvoju, kokia didelė garbė bei atsakomybė man išpuolė. CV ne darbui, o gyvenimui, kurį skaitys visas pasaulis.
Euforijos jausmo apimta išeinu iš tamsaus kambario. Pasirodo, visą laiką buvau menkai pažįstamo miestelio bažnyčioje. Palengva, besigrožėdama kalnais ir slėniais pasipuošusia gamta, leidžiuosi nuo didelės kalvos. Mėgaujuosi savo vidinio pasaulio ir peizažo harmonija. Staiga iš už posūkio sutinku grupę žmonių, iš esmės labai panašių į mane - juodai apsirengusių, gigantiškas batais, ilgais apsiaustais. Nužvelgiu juos ir suprantu, kad esu viena jų, bet ne su jais. Jie eina ten, iš kur aš ką tik išėjau. Akimirkai pasijutau pranašesnė, nes mano patirtis jau veda tolyn.
Su jais prasilenkus išvystu dar daugiau panašių žmonių - tai po vieną, tai grupelėmis jie lipa į kalvą bažnyčios link. Nesuprantu, kodėl toji vieta juos taip traukia - kiek prisimenu, ten jaučiausi tarsi tamsiame, purvu,  depresija ir vienatve persigėrusiame kalėjime.
Man bevaikštant vieninteliu ten esančiu šaligatviu, prieinu didelę jūrą. Ant betoninio aukšto kranto vyksta kažkoks festivalis. Žmonės kalbasi, dainuoja, šoka. Tačiau teritorija nėra aptverta, todėl pajuntu akivaizdų pavojų atsidurti po vandeniu. Jūra nerimastingai banguoja, o mane vis labiau traukia prie šalia esančio pavojaus.
Prieinu prie neapsaugoto šlaito ir pasižiūriu į dugną. Nežinau kodėl, bet visada jaučiau silpnybę dugnams - galėčiau valandų valandas sėdėti prie kranto ir bandyti įžvelgti, kas glūdi jame. Tačiau šįkart priėjus pamatau, jog tai peršviečiamas vanduo, kurio dugne plaukioja daugybė mažų juodų žuvelių. Dar niekada nebuvau mačiusi tokio didelio ir tankaus žuvų spiečiaus, Supratau, kad atsikartoja tas pats sapnų motyvas - juodi, gilūs vandenys, kurie priėjus pasidaro aiškūs ir skaidrūs. Kaip visada.
Pasirodžius sutemai, veiksmas persikėlė ant beribės pievos, o galbūt tai tebuvo mano lova. Kambarys po atviru dangumi - begalybės grožis ir amžinas nerimas. Nerimas, nes besimėgaujant vaizdu aš vėl pamačiau neaiškius skraidančius objektus. Žinojau, kad iš taip aukštai jie manęs nemato, todėl ėmiau raginti visus pasižiūrėti į viršų, tačiau vos tik žmonės manęs paklausydavo, visi objektai užgęsdavo. Kartą, du, tris ir niekas manimi nebepasitikėjo. Ir kaip įrodyti, jog iš tiesų mačiau....?
Iš minios liko tik vienas žmogus, kuris niekur nedingo -  šalia ir be jokių gyvybės ženklų. Objektai vis intensyviau skersai/išilgai naršė po dangų. Aš šaukiau, bet manęs niekas negirdėjo.
Kai jų gausa danguje nustelbė žvaigždes, panikos apimta ėmiau bet kokia kaina žadinti žmogų. Mano smūgiai darėsi vis stipresni. Tą akimirką, kai viskas atrodė jau pasmerkta likti tik mano atmintyje, jis pabudo. Pažvelgė į dangų ir veiksmas persikėlė kitur.
Einu siauru, asfaltuotu miško keliuku. Iš kairės tankiai augalais pasidengusi pelkė, o iš dešinės - nesibaigiantys miškai. Iš saulės pozicijos suprantu, jog išaušo dar vienas rytas. Tik šį kartą jis buvo žymiai ryškesnis - tarsi viskas, ką apšviečia saulė, akimirksiu pasidengtų auksu. Einu klampios pelkės pakrante ir stebiuosi atgimusiu grožiu gamtoje. Dar niekada viskas nebuvo taip stulbinančiai gražu. Skaidri sąmonė, šviesios mintys.
Staiga už kalno pamačiau iš gėlių žiedų gimstančius baltus, tarytum vatos pūkelius. Vos jaučiamo vėjo pučiami jie palengva kilo į dangų. Tačiau man priartėjus pamačiau, jog tie balti pūkeliai primena žmonių siluetus ir yra žymiai didesni, nei kad galvojau. Smalsumo vedama ėjau vis artyn ir artyn, kol iš visų pūkelių susidėliojo baltas smulkaus žmogaus siluetas. Tarsi pistoleto šūvis mane perskrodė mintis, jog aš gyvenu paveiksle. Paveiksle, kuris neturi nei pradžios, nei pabaigos. Tą garsiai ištarus aš išėjau iš savo kūno, vaizdas pradėjo trauktis ir įsižiūrėjus pamačiau kiekvieną dailininko potėpį ant neišmatuojamo dydžio drobės. Tai gražiausias pasaulio paveikslas. Ir aš gyvenu jame.

Pabudau, tačiau nuo tada gyvenimas pasidarė visai kitoks. O koks, turbūt greitu metu sužinosiu.

neleiski būti žmogumi

Ar rašyti apie rudens grožį, kurio apsuptyje esi? Jie sakytų -  banalu, o aš sakyčiau, jog visi galvoja apie tai, kas yra aplink juos. Mieli žvilgsniai, piktas žodis, rutina apsivijęs nuovargis. Man nereikėjo nieko, kad išvysčiau rytojų. 

Nors oficialiai ruduo tęsiasi jau kelis mėnesius, dar nebuvo dienos, kad pajusčiau jį visa savo žemiška esybe. Viskas taip iš lėto keičiasi, kad net nepajauti kada Tai  būna jau  kitaip. Išskyrus šiandien. Išskyrus tą momentą kai mano nedrąsūs žingsniai pradėjo trypti grožį, kuris  nukrito iš dangaus, o vangiai šviečianti rudeninė saulė priminė, kad po truputį praranda savo galias. Sudie atokaita. 

Aš gyvenu gamtos ritmu. Visada jaučiu, kaip rudeniop maloniai mirštu. Tarsi su mirštančia žaluma išeina ir dalis manęs, dalis, kuri nuolatos atgimsta. Ar tai sąvybės, ar tikėjimas, ar nebyli mintis - aš nežinau. Tiesiog jaučiu, kad nukritus paskutiniems lapams ir jiems susiliejus su rudenine visur esančia purvyne, toje iš grožio gimusioje bjaurastyje paslepiu ir dalį savęs. Niekas neslepia to, kas nebrangu. Galbūt todėl negalėjau gyventi ten, kur nesikeičia metų laikai - aš turiu atlikti dešimtis metų atsikartosiantį ritualą, net jei jo prasmės niekada nesužinosiu, kaip ir niekada nesužinosiu kodėl viskas būna.

Kai lieku viena, su savo gražiu ir jaukiu pasauliu, mane neretai apima didelė baimė. Baimė, kad viskas yra. Baimė, kad nežinau, kaip bus. Baimė, jog tikrai kažkas kažkaip bus. Bijau, nes atrodo, kad aš nieko iš tikrųjų nebebijau. Nei gyvenimo, nei senatvės, nei ligų. Vidinis susitaikymas su neišvengiamybe? Turbūt. Jei viskas, kas vyksta, vyksta būtinai, vadinasi, man nėra dėl ko nerimauti. Daug liūdniau emigrantų palikti vieniši vaikai, be vertybių ir priklausomybės jausmo auganti prarastoji karta su neįžiebta vidine šviesa viduje.

O rytoj aš vėl bijosiu. Bijosiu, kad nesugebu bendrauti, kad šalia svetimų aš esu visai kitas žmogus, nei pati su savimi. Bijosiu, nes kiekvieną dieną jie tyko įsibrauti į tai, ką slepiu nuo visų mirtingųjų. Juk to, kas iš tiesų brangu, nereikia demonstruoti. Savo pasaulį reikia saugoti. Tik tu žinai, tik tau ramu. Apsikabini save ir mėgaujiesi gimstančia tobula mintim. 

____________________________________________________________________________

Uždegiau kambaryje šviesą ir gražių minčių spiečius mane paliko. Viskas, kas vertinga, tepasilieka tamsoje. 

Soundtrack: https://www.youtube.com/watch?v=uc_aci4zSKc

Visapatis.

Kai nuspręndi, jog jie išėjo, netikėtai viskas grįžta. Būtinai tada, kai mažiausiai to tikiesi. Užmerki apsunkusias akis ir vėl pasieki žvaigždes.
Pasitaiko dienų, kuomet krenti į lovą tikrai tik miegoti. Tos dienos produktyvumu nė iš tolo neprimena tų, kurioms einant į pabaigą, nevilties kupinas atsiguli į nepatogią viengulę lovą, apsikloji antklode tiek, kad liktų tik gyvo sutvėrimo kontūrai ir iki paryčių prašai idėjų, kad šios nustotų suktis galvoje. Juk laikas miegoti.
Tačiau dabar įvairiapusis produktyvumas liejasi per kraštus. Nė neprisimenu, kokius pojūčius suteikdavo nemiga - dabar liko tik žodis, kurio aidesys dar skamba kažkur praeityje. Aidesys, kuris negailestingai iškraipo praeities atogarsius, sunaikina tikrąją reikšmę ir aš nebesuprantu prisiminimų kalbos. Išlieka tik įtarimas, jog ten galėjo būti mano gyvenimas. Gyvenimas, išbarstęs sėklas, kurias Vėjas-Lemtis išnešiojo po svetimą žemę. O aš ėmiau ir netyčia sudygau.
Esu ten, kur jauku ir gera. Pamiršau ką reiškia pabusti vidury nakties kankinamai šalčio ar shyzų. Atsigulu ir tobula būtis pati mane susiranda: apkloja nuo pasaulio siaubų ir viskas pranyksta tamsos gražume.
Tą naktį viskas buvo taip pat. Gėris ir grožis vėl virto materija, kuri  palengva plaukė mano kūnu. Keli palaimos pilni atsidusimai - ir aš jau nebe šiame pasaulyje.
Jaučiu, kaip protu nesuvokiama jėga mane pakelia į viršų. Palengva ir iš lėto matau, kaip kylu: man vos apsipratus, pakilimo greitis ėmė didėti, kol vos per kelis akimirksnius praskriejau ir debesis, ir visus atmosferos sluoksnius.
Aš kosmose. Viena, pati su savimi, nesuvokiamos jėgos keliama į viršų skrieju tolyn. Mano greitis, kaip ir didybė - neišmatuojama. Žvaigždes akimirksiu keičia kitos, o viskas ką jaučiu yra absoliuti egzistencijos pilnatvė. Mano kūną lengvai šaldo netikėta visa apimančios laimės pajauta. Tolumoje, ūko pavidalu, matau Jį. Tarsi visas dangus būtų Tai.
Jo veido kontūrai padengti ryškiomis spalvomis, kurios teikia malonumą akiai derėdamos prie žvaigždėto dangaus. Pajutus nuostabą dėl matomo reginio, mano greitis palengva lėtėja. Visapačio veidas, esantis per visą dangų, nusišypso man. Akimirksiu planetos apsisuka aplink savo orbitą ir viskas vėl stoja į savo vietas. Mano kūnas išnyksta ir aš grakščiai lieku plūduriuoti vakuume.
Iki šiol užsimerkus regiu lekiančias žvaigždes. Matau ir Visapatį.
Tik nežinau, ar tai buvo dievas, ar mano meilė.

Muzika: http://obsrr.bandcamp.com/track/jeronimo-rauda-gegu-s-m-nes

https://vilkduja.bandcamp.com/track/druskyt-saltie

where is my mind?

Nepamenu, kaip prasidėjo ta diena: rytas buvo saulėtas, o gal kaip tik lietingas. Net neatsimenu, kur miegojau - regis, pabudau jau gerokai įdienojus eidama Vilniaus senamiesčiu.

Pilkos, niūrios gatvės, ištrinti praeivių veidai, paslėptos emocijos, medžiai nudistai ir dar vienas juodas taškas iš viršaus, einantis prieš srovę, tik ką susipratęs, kad vėl gyvena. Tai- aš. 

Prisimenu tiesiai į mane važiuojančius troleibusus. Menu ir save juose - įlipančią, išlipančią, vėl įlipančią ir vėl išlipančią... Nė vienas jų nevežė ten, kur mano namai. O aš net nenumaniau, kur jie. Juk "vien tik žinantis, kur plaukti, žino, kuris jam vėjas palankiausias."

Viskas, ką prisimenu iš to keisto namų ieškojimo - tik tai, jog aš apytuščiame troleibuse, mes lekiam kosminiu greičiu ir aš suprantu, jog ne į reikiamą įsėdau. Staiga vėl lekiu ir vėl suprantu, kad ne ten. Veiksmas kartojosi dešimtis kartų ir aš sunerimau, jog galbūt pakliuvau į spąstus. Gyvenimo spąstus.

Dabar prieš mane jau stovi didelis, modernus, galbūt penkiaaukštis daugiabutis. Iš lauko pusės matau, jog visuose kambariuose dega gelsvos švieselės- vadinasi, aktyviai apgyvendintas. Ieškodama tos vietos galėjau spėti pasenti, tačiau viso labo dar tik temo. Džiugia nuotaika nuėjau laiptinės durų link.

Kažkuris aukštas, kažkurios durys, kažkokie žmonės, sėdintys visuose geltonoje spalvoje paskendusiuose kambariuose, kažką veikia. Nieko nesupratau - nors man ir nerūpėjo. Juk buvau tvirtai įsitikinusi, kad Jis kažkur visai čia pat. 

Vienas iš nepažįstamų bute esančių vyrų man davė mažą, peršviečiamą buteliuką su tamsiai raudonu krauju. Aš žinojau, jog mane daugybę metų persekioja: buvau su tuo taip smarkiai susitaikiusi, jog net pamiršdavau bent retsykiais apie tai pagalvoti. 

Žinojau ir tai, jog tą kraują turiu kažkaip Jam perduoti, o tie žmonės bute skirti mane saugoti nuo kiekvienos sutiktos mašinos. Jos visos neturėjo vairuotojų-nepriklausomai, nevaldomai skriejo neišmatuojamais greičiais, neturėdamos jokio kito tikslo, kaip tik sunaikinti mane. 

Išėjau iš buto. Aikštelėje nemačiau nė vienos transporto priemonės - taip, čia nieko daugiau aplink nebuvo. Tik aikštelė ir, regis, niekada nesibaigiančios lygumos. Delne slėpiau buteliuką su krauju - jis buvo idealiai sukurtas tam, kad jį gerai paslėpčiau. Žmonės, kuriuos mačiau bute, pavirto tais pačiais beveidžiais praeiviais, kokius sutikau dieną pačiame senamiestyje. Tamsiai pilki drabužiai ir ištrinti veidai - jie apgaulingai virto vienais iš daugumos, kol susilieję su minia išnyko egzistenciniame absurde. 

Bet visa tai buvo tik triukas - triukas, kurio esmės dar ilgai nesupratau. Vieniša ir su vertybe saujoje, nesuprasdama to, kas vyksta, ėjau tolyn plačia gatve, ieškodama Jo. Keista, tačiau visiškai nesijaučiau pasimetusi. Priešingai - neištarus nė vieno žodžio, neuždavus nė vieno klausimo, nepažinodama nė vieno žmogaus, nė akimirkai neabejojau. Aš privalėjau. Tokia mano užduotis.

Ėjau pro parkus, gyvenamuosius rajonus, kol staiga išgirdau triukšmą. Tiesiai į mane važiavo juoda mašina. Stovėjau ir jaučiau mirties alsavimą visai čia pat. Ei, suteik dar nors vieną sekundę. Paskutiniam bučiniui. Tada smūgis, trenksmas ir aš iškritau iš žaidimo. Netikėtai tapau ne dalyve, o stebėtoja. Išgaravau ore ir visa nematoma materija tapo manimi, o aš tapau ja. Buvau viskas ir kartu niekas. O žemiškasis kūnas.... Ar jis išvis egzistavo?

Jaučiau ir Jo skausmą. Tą žudantį, vos pakeliamą jausmą, kai tavo brangiausias žmogus ką tik negrįžtamai išėjo,virto tuštuma ir paliko neužpildomą skylę giliai tavyje. Tą pačią akimirką grįžo ir pilkieji žmonės, kuriems, susiliejus su minia, nepavyko manęs apsaugoti. Jie nesitikėjo. 

Paskui įsivyravo masinis chaosas: riksmai, lekiančios mašinos, žudomi nekalti žmonės, nežemiškų būtybių kerštas. Nežemiškų būtybių? Melavau sau, jog pomirtinis gyvenimas šiek tiek keistas. Visas Vilnius tapo negailestingų kovų zona. Mašinos liepsnojo, o pati žmonija bandė gelbėtis nuo masinio genocido. Regis, viskam atėjo pabaiga.

Staiga dalis manęs persikėlė į kažkokią siaurą, didingų akmeninių pastatų apsuptą gatvelę. Ten buvo Jis. Ir kažkoks vyras prie Jo. Mes tryse ėjome ir daug juokavome. Apie ką - nepamenu, tačiau stebėjau mus tris laimingus ,besidžiaugiančius gyvenimu ir supratau, jog tai galėjo būti ateitis. Nusivylimas. Liūdesys. Ateities vizija, tarsi sudrumstas vanduo, ėmė ir pranyko tamsoje. Paskui sekė akinanti šviesa. Fizinis skausmas. Trenksmas, tarsi būčiau iš kažkur aukštai nukritus žemyn.

Atsimerkiu. O, aš vėl tame pačiame bute. Priešais mane stovi Jis. Dabar aš vėl dalyvauju gyvenimo spektaklyje. Tik kodėl vėl gyva? Kas mane prikėlė? Juk tik ką viskas buvo naikinama. Žemė - ne žmonėms. 

Jo mėlynos, didelės akys viltingai žvelgė į mane. Pajutau, jog rankoje vis dar laikau buteliuką su krauju. Nedrąsiai praskleidžiau delną ir ištiesiau Jo link. Šiek tiek susinepatoginęs vis dėlto paėmė tai, kas Jam priklauso ir įsidėjo į juodų kelnių kišenę. Vienintelis dalykas, kurio tuo metu troškau, tai buvo stipriai jį apkabinti, pajusti nors mažą dalelę žmogiškos realybės ir pasakyti, jog visada Jį mylėsiu. Tarytum skaitydamas mano mintis, Jis ėmė artėti link manęs ir tarsi ruošdamasis pabučiuoti, kaire ranka bandė paliesti mano skruostą. Jo lūpų skonis buvo vienintelis dalykas, kurio tą akimirką troškau. Tačiau staiga mėlynos akys, esančios priešais mane,  ėmė keistis - jos tapo didelės, juodos, o kūnas įgavo pilką spalvą. Mačiau, kaip mano gyvenimo meilė palaipsniui ėmė virsti monstru. Stovėjau šokiruota tokių metamorfozių ir staigiai atsitraukiau nuo Jo. Jis nustebo ir kelių sekundžių bėgyje vėl tapo žmogumi. 

-Tu nežmogus.- išsigandusi, virpančiu balsu, tariau.

-Mylimoji, juk visada tai žinojai. - švelniai atsakė Jis, tačiau daugiau nebesiartino, nors ir taip buvau priremta prie sienos.

- Dabar žinau, kam Tau buvo reikalingas tas kraujas. - norėjau Jo neapkęsti, nes, mano meilė buvo bjaurus, nežemiškos kilmės monstras. Deja, nesugebėjau. Mačiau jame tik žmogų, tą, kurį vienintelį deramai gebėjau mylėti šiame pasaulyje.

-Prisileisk mane. Nebijok. Niekada tavęs nenuskriausiu. - pasakė Jis, meiliai ir atlaidžiai žiūrėdamas man tiesiai į akis. 

Košmariškai bijojau. Akimirką galbūt net būčiau mieliau mirus, nei vėl ėmusi gyventi. Tokia realybė buvo sunkiai pakeliama. Tai buvo žingsnis ne to gyvenimo link, kurio norėjau. Tačiau viskas pasirodė esą neišvengiama. Myliu ne žmogų. Nežinau ką. Gyvulį, pabaisą, demoną, išsigimėlį, kažkokį neaiškios kilmės padarą. O kas blogiausia, jog tiek meilių nužudžius, šios niekaip nesugebėjau pribaigti.

"Einu pas tave, likime"- mintyse tariau sau ir patraukiau, dabar jau net nebežinau ko, link. Mačiau žmogų, bet viskas buvo tik optinė apgaulė. Jame glūdėjo ir ateivis, ir žmogus, kas akivaizdžiai bylojo apie amžiną vidinę kovą. Ir aš pasirinkau kovą su Juo prieš Jį patį. Žengiau tvirtą žingsnį į priekį. Jo rankos atsidūrė ant mano liemens. Mudviejų kūnai, tarsi pradinukų, pasitinkančių pirmą bučinį, virpėjo ir mes skausmingai žvelgėm vienas kitam į akis. Nebijojau jo prisileisti, kuomet mačiau dar likusią dalelę žmogaus, to, kurį taip besąlygiškai myliu. Glaudėmės vis arčiau ir arčiau. 

- Prašau, neleisk tai būtybei tavęs užvaldyti. - tyliai, vos tramdydama ašaras, pašnibždėjau Jam.

- Tu myli ne žmogų manyje. - atsakė jis. - tu sutverta ateiviui. 

Košmariškai bijojau Jo transformacijos, tačiau supratau, jog tai neišvengiama. Privalau išmokti priimti Jį tokį, kokį myliu, tik bijau pamatyti. Sukaupusi drąsą, šiek tiek pasistiebiau ir pabandžiau pasiekti tas dievinamas lūpas. Pajutau kažką svetimo ir tuo pačiu neįtikėtinai artimo. Tai įvyko. Kūną užliejo jaukumas, ramybė ir viltis, jog mes kartu viską ištversim.  

Pabudau savo lovoj. Papusryčiavau, išsiploviau indus ir greitai susidėjau daiktus. Buvo kaip tik laikas judėti stotelės link. Atsisveikinau su kambarioke ir išsikviečiau liftą. Nekantriai laukiau jo atvažiuojančio. Minutė, dvi - susierzinusi vis tikrinu laiką - juk kantrybės pertekliumi niekada nepasižymėjau. Dar šiek tiek palaukus, atsivėrė lifto durys. Žiūrėdama į žemę žengiau žingsnį į priekį. Pamačiau kažkieno kojas. Pakėliau akis - ten buvo Jis. Įėjau į vidų ir atsukau Jam nugarą. Ne, juk taip negali būti...

Štai taip Zaratustra kalbėjo

"...Regiu tave nuodingų musių nukamuotą, matau tave aš visą kruvinai sugeltą; bet tavo išdidumas net pykti nesirengia.
Jos kraujo tavo trokšta tarytum niekuo dėtos, vien kraujo geidžia jų bekraujės sielos - ir gelia jos tave ramių ramiausiai.
Tačiau, o giliaminti, per daug kenti net dėl mažų žaizdelių; ir vos tik pagijai, kaip vėl per tavo ranką ropoja ta pati nuodinga kirmėlė.
Per daug man išdidus atrodai, kad kirmėles šitas besotes traiškyti pradėtum. Tad saugokis, kad tau nebūtų pragaištinga visas tas jų nuodingas neteisybes kęsti.
Aplink tave jos zyzia taip pat ir girdamos tave: jų pagyros - tai įkyrumas. Jos trokšta būti kuo arčiau - prie kūno ir prie tavo kraujo.
Jos pataikauja tau kaip Dievui arba velniui; jos inkščia prieš tave kaip Dievą arba velnią. Ir ką gi padarysi! Tai - pataikūnės vien ir niurzgos, daugiau čia nieko nepridėsi.
Jos tau dažnai meilumą rodo. Tačiau tai visuomet bailių gudrybė buvo. Bailiai yra juk gudrūs!
Jos daug apie tave galvoja ribota savo siela - įtartinas esi joms nuolat! Nes tai, kas daug mąstyti verčia, įtartina pavirsta!
Tave jos baudžia už visas dorybes. Ir tik klaidas tau jos tikrai atleidžia.
Kadangi tu esi švelnus, teisingas, todėl sakai: "Nekaltos jos, kad turi menką būtį". Bet siela jų ribota mano: "Kalta yra vien tik būtis didžioji."
Ir jeigu joms švelnumą rodai, vis tiek jos jaučiasi dar niekinamos; todėl geradarystę tavo grąžina jos niekšybėmis iš pasalų.
Bežodis tavo išdidumas - jis priešingas jų skoniui; jos imtų džiūgauti ir šokti, jei kartą toks kuklus galėtumei pabūti ir nosį pasišautumei užriesti.
Juk tuo,ką žmoguje pažįstam, mes jį ir susargdiname. Tad saugokis mažųjų!
Jie jaučias prieš tave mažyčiai, ir jų menkumas širdyje rusena, kaista, nematomą tau kerštą kursto.
Ar tu nepastebėjai, kaip jie nutildavo tada, kada prie jų prieidavai, kaip silpdavo jų jėgos lyg dūmas gęstančios ugnies?
Taigi, o broli mano, tu sąžinė pikta esi tiems savo artimiesiems: nes jie nėra tavęs verti. Todėl jie neapykanta tau dega ir tavo kraują su džiaugsmu norėtų siurbti.
Tad tavo artimieji: jie visados bus tau nuodingos musės; ir tai, kas tavyje didinga, juos dar nuodingesnius ir į muses panašesnius daryti turi.
Skubėk, o broli mano,- į vienatvę savo, kur rūstūs, stiprūs vėjai pučia! Ne musių vėduokle lemties tau skirta būti."

laukimas

Vėl mokykla. Tik mes, mokiniai, jau suaugę - nors visų šaknys veda iš ten pat, dabar mes grįžome jau su patirtimi. Mokyklos kieme, ant žalios vasarinės žolės stovi troleibusas. Mes, klasės merginos, laukiame mokytojos, kuri turi duoti mums paliepimą, ką daryti toliau. Su dienynu rankoje pasirodo liekna moteris tamsiai rudais, smulkiai garbanotais plaukais ir vos akis uždengiančiais akiniais - ji priminė kiek dailesnę mano matematikos mokytoją. Paskubomis atrakinusi troleibusą, įleido mus į vidų. Visoms merginoms davė šepečius, baltus skalbimo miltelius ir liepė greitai jo vidų išvalyti. Visos klasiokės ėmė sparčiai dirbti, šveisti visus įmanomus paviršius. O aš likau stovėti - juk čia nebuvo ką šveisti: troleibusas šviesus, erdvus, nepalyginamai aukštesnės kokybės už tuos, kurie kasdien važinėja Vilniaus gatvėmis. Tačiau mokytoja buvo prastai nusiteikusi - barė kiekvieną, kuri bent kiek lėčiau dirbo. Regis, jai tiesiog reikėjo menkiausio preteksto išsirėkti - ir aš pamaniau, jog to preteksto iš manęs ji nesulauks. Pasiėmiau pirmą pasitaikiusį šepetį, užbėriau šiek tiek skalbimo miltelių ir ėmiau šveisti metalinius paviršius. Tik gerai įsižiūrėjusi pamačiau, jog visgi ten viskas padengta įsisenėjusiu purvu - ir tas purvas sunkiai valosi. Perbraukiau kartą, du, tris - ir paskui viskas be menkiausių pastangų, vos vienu prisilietimu ėmė valytis. Pasižiūriu į savo likimo drauges - jos vargsta, šveičia tą pačią vietą daugybę kartų ir ten vistiek purvina. Retkarčiais pasirodo piktoji mokytoja - girdžiu kitam troleibuso gale jau bara kažką. Stengiuosi nežiūrėti jai į akis ir apsimesti, jog dirbu. Jaučiu jos artėjančius žingsnius, įtampa manyje pasiekia tikriausiai aukščiausią įmanomą tašką - bet aš neišsiduodu ir darau tai, ką privalau daryti. Ji prieina prie manęs ir kelias minutes stebi, kaip dirbu. Nedrąsiai pakeliu akis, ji tarsi bando kažką man sakyti ir...
Merginos liko dirbti, o mane išleido. O gal aš pati išėjau, nežinau. Bet buvo akivaizdu, jog ten man buvo per lengva. Nors visos mes užaugę ten pat, gavę tą patį prastai kvalifikuotą išsilavinimą - mūsų jėgos skyrėsi. Tai, kas iš jų negailestingai siurbė paskutines jėgas, man tebuvo eilinis nusispjovimas ant šaligatvio. Einu mokyklos pievele link paradinių durų. Taip šviesu, taip žalia - juk vasara, o mes priversti mokytis. Mokyklos vidus vos atpažįstamai pasikeitęs - nusitrynusios sienos iškaltos tamsiu medžiu, sudėti dideli, balti langai, grindys išklotos prie sienų tinkančiomis plytelėmis - einu ir stebiuosi, kaip čia viskas pasikeitė. Akimirką net sudvejojau, ar tai iš tiesų mano mokykla - ji tokia erdvi, tokia prabangi - aukščiausios klasės. Aš žinojau, jog man reikia kilti laiptais į viršų. Mokyklą sudarė trys aukštai - ir aš lipau į patį viršų. Pakeliui sutikau kostiumuotą, su akiniais, šiek tiek pliktelėjusį vaikiną. Mes prasilenkėm ir aš pati sau nusistebėjau - juk tokie pas mus nevaikšto. Būna, pasitaiko sutikti žmonių, nuo kurių tiesiog dvelkia intelektu - tai jis buvo vienas iš tokių.
Kiekvienas posūkis man buvo iki sielos gelmių pažįstamas - nors viskas čia gerokai prabangiau ir tvarkingiau, visgi nė akimirkos nesuabejojau, kad galbūt paklydau. Kelios dešimtys laiptų, kurių nejuosė saugumą suteikiantys turėklai - ir aš jau trečiame aukšte. Laiptai buvo keistai išsidėstę, tarsi paskiros salelės, kuriomis drąsiai lipau pirmyn, visai nežiūrėdama, kas yra žemyn. Pasiekusi viršų, koridoriumi ėjau tiesiai link klasės, nes tai buvo vienos vienintelės atviros durys koridoriaus gale ir aš tvirtai žinojau, jog turiu eiti būtent ten.
Tačiau prieš pasiekiant savo kelionės galutinį tikslą, pro koridoriuje esantį langą staiga pamačiau, jog mokyklos pievelėje kažkas vyksta - lyg suvažiavę vaikinų komandos kažką žaidžia. Sustojau, pasirėmiau į palangę ir ėmiau kiekvieną jų stebėti. Vaikinai, maždaug mano amžiaus, galbūt kiek vyresni, sportiškai apsirengę lakstė po kiemą. Regis, žaidė futbolą. "Ach, kaip nekenčiu sporto" - pagalvojau, tačiau kaip ir dera mano smalsiai prigimčiai, kuriam laikui vistiek į juos žiūrėjau. Jie manęs nematė, o net ir norėdami turbūt neturėjo galimybės to padaryti. Paskui jie visi ratu sustojo - ir tas ratas buvo labai didelis, nes žaidėjų buvo neapsakomai daug. Jie išsirikiavo vieni prieš kitus ir staiga aš pamačiau Jį. Mano akys tarsi kažkoks kompiuterizuotas mechanizmas priartino vaizdą iš arčiau, dar kartą gerai įsižiūrėjau. Likę vaikinai tarsi su fotošopo pagalba gavo nemenką dozę blur'o - visi staiga susiliejo ir ėmė nykti, darytis bespalviai.  Vienintelis gyvas dalykas, kurį mačiau ryškiai ir aiškiai - tai buvo Jis. Staiga mūsų žvilgsniai susitiko ir aš netikėtai atsidūriau šalia Jo - baltoje erdvėje mačiau save prisiglaudusią prie Jo. Jis meiliai mane apkabino, pabučiavo ir tuomet suvokiau - tai štai kokia bus tikroji mano gyvenimo meilė. Visai ne tokia, kokios tikėjausi, ne tokia, kokią įsivaizdavau - regis, absoliuti priešingybė savo apsirengimo stiliumi ištrauks mane iš šios nevilties. Mačiau ir save visiškai kitokią - be žalių plaukų, auskarų veide, iššaukiančių drabužių, o ilgais, liemenį siekančiais juodais plaukais ir didele tatuiruote ant rankos. Niekada nebūčiau pagalvojus, jog tai mano lemtis. Kūną užliejo jauki šiluma, nes supratau, jog jau nebedaug liko laukti, kol mūsų keliai susidurs. Mano gyvenimo meilė iš mokyklos kiemo, tik po daugelio metų...
Atsipeikėjau visdar stovėdama prie lango. Palaimingai atsidusau ir patraukiau vienintelių durų link. Prie jų buvo dar keturi pilki laipteliai - vos keli žingsniai ir aš jau klasės viduje. Klasė buvo iškalta tamsiai rudu medžiu ir joje nebuvo nė vieno mokinio. Suolai padengti nemenku dulkių sluoksniu - supratau, jog tai seniai apleista klasė. Iš smalsumo priėjau prie lango ir pamačiusi atsiveriančią panoramą supratau, jog esu tikrai gerokai aukščiau, nei kad turėčiau būti - visą miestą mačiau iš aukšto. Jis visas galėjo tillpti mano delne. Pasisukau atgal, ir prie durų, pro kurias atėjau, pamačiau ant pakylos sėdinčią mokytoją - tą pačią, kuri mus vertė valyti troleibusą. Ji pildė kažkokius dokumentus ir į mane visai nekreipė dėmesio. Tik gerokai įsidrasinusi išdrįsau paklausti:
- Atsiprašau, ar čia vyks nežemiškų poveikių tyrimų  paskaita? - kiek įmanoma mandagesne intonacija paklausiau ir pagalvojau - juk tai visai ne mano specialybės dalykas.
- Taip, jūs pataikėt būtent čia. - maloniai atsakė ji.
- Tuomet užrašykite mane čia. G. R. - prisistačiau. Ji atsivertė baltą užrašų knygutę ir parašė E raidę. - Atleiskit, bet kodėl jūs vietoje mano vardo ir pavardės parašėte šią raidę?- paklausiau nustebusi.
- Nes tik tiek ypatingų žmonių per visą istoriją galėjo mokytis šį dalyką. - atsakė ji ir įdėmiai į mane žiūrėjo.
- Juk tai labai mažai, nejaugi teks visą amžinybę ilgai laukti, kol susirinks grupė? - sunerimau.
- Nebijok. Atsisėsk ramiai ir lauk - net nepajausi, kai  jie susirinks. - ji mįslingai nusišypsojo ir toliau pasilenkė pildyti dokumentus.
Kurį laiką stovėjau ir dairiausi aplink klasę - dabar turėsiu laukti, kol kada nors gyvenime susirinks reikiama grupė.
Prisėdau ant tamsiai rudo medinio suolo, nugara atsirėmiau į sieną. Keistos euforijos apie tik ką pamatytą viziją apie savo būsimą meilę lydima laukiau. Viduje nė neabejojau, jog nuo dabar viskas bus ypatinga.

22

Birthday Queen - tai ta, kuri visą dieną su naktiniais, susivėlusiais plaukais, apibėgusiu juodu tušu aplink akis, pagiringu užtinusiu veidu - tai miega, tai keliasi, retkarčiais padėkoja už netikėtai originalų sveikinimą. Turbūt tikroji mano ištvermė atsiskleidžia geriant - savaites keičia mėnesiai, o mane sustabdys tik kokia nors mandra liga.
Ir kas galėjo pagalvot, jog prieš tokią seksualią (22) sukaktį ims ir apsivers mano gyvenimas, aš iškrisiu iš komforto zonos ir pagaliau nusiraminsiu, pagaliau atrasiu tą tikrąją dvasinę ramybę, kurios, lyg paparčio žiedo, visada ieškojau. Vienintelis blogas dalykas dabar - tai alinantis karštis, tačiau raganos juk mėgsta nuogas maudynes šviečiant žvaigždėms ir skraidžiojant ateiviams - tegu grožisi jaunais kūnais ir pašėlusia dvasia.
Tiek daug gerų dovanų gavau - ne, nematerialios jos. Jau dvi savaites viskas vertėsi aukštyn kojom, o aš buvau tarsi katinas pintinėj, sukamas besilinksminančių vaikų, paskui išmestas ir pašaipiai stebimas pirmųjų bandymų laikyti pusiausvyrą. Pusiausvyrą išlaikiau, plaukus pasitaisiau ir išdidžiai žengiau pirmyn. Kol šie žmonės mano gyvenime - visi išbandymai kelia šypseną arba netyčia priverčia pajusti mirties alsavimą, kai, rodos, mirsi besijuokdamas. Na, bet kaip Šopenhaueris rašo - visa, kas vyksta, nuo didžiausia iki mažiausia,- vyksta būtinai.
Stebuklingas dalykas, tos vasaros naktys -sutinki ką nors svaiginančio galvą labiau nei absentas, mes pasidalinam savo tabletėmis ir nė neprisimenam, jog už mėnesio rugsėjis. Ar jauti rudenį, glostantį tavo kūną? Aš jaučiu.

Birthday Queen išjungia kompiuterį,  baigia tobulinti savo vis dar (ar tebe) jauną veidą, užsideda dar niekieno nematytą juodą, prigludusią suknelę ir pasileidžia į trasą. Ši naktis - mano. Kaip ir visos kitos.